Vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus) yra lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis. 

     Šio gyvūno kūno ilgis siekia 62–82 mm, o uodegos ilgis sudaro 46–54 mm. Atstumas tarp išskleistų sparnų galų yra 315–380 mm, o kūno masė svyruoja tarp 15 ir 35 gramų. Šikšnosparnio nugaros kailis yra ilgas ir tankus, tamsiai rudos arba dūminės spalvos. Nugaros plaukų viršūnėlės pasižymi specifiniu gelsvu ar auksiniu atspalviu, suteikiančiu kailiui blizgesį. Pilvinė kūno pusė yra pastebimai šviesesnė, pilkšvai gelsvos ar gelsvai rudos spalvos. Ausys, snukelis ir skraidomosios plėvės yra tamsiai rudos arba beveik juodos spalvos. Ausys yra vidutinio dydžio, plačiu pagrindu, trumpesnės už galvą, o jų viršūnės apvalios. Ausies oželis (tragus) yra palyginti trumpas, jo viršūnėlė buka ir šiek tiek užlenkta į vidų. Skraidomoji plėvė užsibaigia ties pėdos pagrindu, o priešpėdis (epiblema) yra siauras su neryškiu skersiniu kremzliniu rumbeliu. 

     Tai tipiškas sinantropinis gyvūnas. Lietuvoje ir visoje Europoje jis glaudžiai susijęs su žmonių gyvenvietėmis, kaimais, miestais ir priemiesčiais. Veisimosi kolonijos ir pavieniai individai vasarą dažniausiai įsikuria pastatų konstrukcijose. Jie apsistoja namų pastogėse, palėpėse, sienų plyšiuose, už medinių apkalų, bažnyčių bokštuose ar dvaro rūmų rūsiuose. Medžių uoksuose ar inkiluose aptinkami itin retai. Medžioja atvirose ar pusiau atvirose erdvėse, dažniausiai netoli savo slėptuvių. Tipiški medžioklės biotopai yra parkai, sodai, pamiškės, miško aikštelės, ganyklos, vandens telkinių pakrantės ir gatvės su žibintais, kurie pritraukia vabzdžius. Žiemavietėmis tampa gilios pastatų slėptuvės, didelių rūsių skliautai bei požeminiai įtvirtinimai (pvz., Kauno fortai), kur išlaikoma teigiama temperatūra ir pakankama drėgmė. Šikšnosparnis yra aktyvus tamsiuoju paros metu. Į medžioklę išskrenda anksti – pirmieji individai pasirodo dar prieš saulėlydį arba iškart po jo. Skrydis palyginti lėtas, bet manevringas, su staigiais posūkiais. Pagrindinį mitybos racioną sudaro stambūs naktiniai vabzdžiai – karkvabaliai, juodvabaliai, ūsuočiai, naktiniai drugiai (pelėdgalviai) ir stambūs dvisparniai. Orientuojasi ir medžioja aplinkoje skleisdamas ultragarso signalus, kurių dažnis kinta nuo 55 kHz iki 25 kHz. Didžiausia energija sutelkta ties 31 kHz dažniu, o signalo trukmė siekia iki 10–12 milisekundžių. Gegužės mėnesį patelės susirenka į veisimosi kolonijas, kurias sudaro nuo 20 iki 50 individų. Birželio antroje pusėje – liepos pradžioje patelė veda 1, rečiau 2 jauniklius. Jie auga greitai ir maždaug po 4–5 savaičių jau pradeda skraidyti bei savarankiškai medžioti. 2023 m. tyrėjai nustatė, kad šios rūšies atstovai praktikuoja pirmąjį žinomą neprasiskverbiantį žinduolių lytinį aktą – dėl itin didelio patino lytinio organo (siekiančio apie 22 % kūno ilgio) poravimosi metu jis tiesiog prispaudžiamas prie patelės vulvos. Ši rūšis priskiriama sėslioms. Sezoninės migracijos tarp vasaros slėptuvių ir žiemaviečių paprastai neviršija 10–50 kilometrų atstumo. 

     Tai plačiai paplitusi palearktinė rūšis, kurios arealas tęsiasi nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Be Eurazijos žemyno, šių šikšnosparnių aptinkama ir Šiaurės bei Šiaurės vakarų Afrikoje. Europoje rūšis gausiai paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, Viduržemio jūros regione bei Pietų Anglijoje. Kalnuotose vietovėse, pvz., Alpėse, šie gyvūnai pakyla iki 1440 metrų aukščio virš jūros lygio. Šiaurinė šios rūšies paplitimo riba Europoje praeina ties 55°–56° šiaurės platumos. Vėlyvųjų šikšnių visiškai nėra Airijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Estijoje, o Latvijoje ir Švedijoje pasitaiko tik pačiuose pietiniuose regionuose. Lietuvoje vėlyvasis šikšnys gyvena ties savo šiaurine arealo riba, todėl šalyje yra laikomas reta, saugoma rūšimi. Pastaraisiais dešimtmečiais užfiksuoti paplitimo pokyčiai. Radviečių skaičius pastebimai išaugo ir šiuo metu gausiau registruojamas centrinėje, vakarinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyse.