Ežiniai (Erinaceidae) yra vabzdžiaėdžių (Eulipotyphla) būrio žinduolių šeima, kuriai priklauso 2 pošeimiai, 7 gentys ir apie 24 rūšys. Šie gyvūnai yra viena iš seniausių žinduolių grupių, evoliuciškai mažai pasikeitusi per pastaruosius 15 milijonų metų. 

     Priklausomai nuo pošeimio, šių gyvūnų kūnas yra padengtas arba kietais spygliais, arba šiurkščiais plaukais. Suaugę ežiniai yra vidutinio dydžio žinduoliai, kurių kūno ilgis svyruoja nuo 10 iki 45 cm. Jų galva yra palyginti stambi, o snukio dalis ištįsusi į judrų ir labai jautrų šnipelių sistemą. Tikrųjų ežių pošeimio atstovai turi stiprų poodinį žiedinį raumenį, kuris leidžia pavojaus atveju kūnui susisukti į sandarų kamuolį. Šių gyvūnų akys ir ausų kaušeliai yra gerai išvystyti, ypač lyginant su po žeme gyvenančiais būrio giminaičiais. Galūnės yra penkiapirštės ir trumpos, o gyvūnai yra pėda besiremiantys – eidami jie remiasi į žemę visa pėda. Pirštai su tvirtais nagais, pritaikytais rausti žemę. Ežinių uodegos ilgis labai skiriasi: tikrųjų ežių ji yra rudimentinė ir vos pastebima, o gimnūrų – ilga ir plona. Kaukolė pasižymi išsivysčiusiais skruostų lankais, o tai juos anatomiškai skiria nuo kirstukinių šeimos žinduolių. Jų dantų sistema susideda iš 36–44 dantų, o pirmieji viršutiniai ir apatiniai kandžiai dažnai yra stambesni ir panašūs į iltis. Šie žinduoliai neturi aklosios žarnos, todėl jų virškinamasis traktas yra anatomiškai trumpas ir paprastos sandaros. 

     Ežiniai pasižymi didele ekologine plastika ir gebėjimu prisitaikyti prie skirtingų aplinkos sąlygų. Paprastieji ežiai apgyvendina miškų pakraščius, kirtavietes, krūmynus, upių slėnius bei stepes. Jie vengia gilių, tankių spygliuočių miškų masyvų bei visiškai užpelkėjusių vietų. Šie gyvūnai puikiai toleruoja žmogaus kaimynystę, todėl yra labai dažni agrarinėse zonose, sodybose, soduose, miesto parkuose bei skveruose. Tam tikros rūšys, pavyzdžiui, ausytieji ar etiopiniai ežiai, yra specializuotos gyventi sausose pusdykumėse ir dykumose. Gimnūrų (be spyglių) pošeimis sutinkamas išskirtinai tankiuose, drėgnuose Pietryčių Azijos miškuose, dažnai netoli vandens telkinių. Ežiniai yra prieblandos ir nakties gyvūnai. Dieną jie praleidžia slėptuvėse: lizduose po šakų krūvomis, medžių kelmais, lapų krūvose arba pačių išraustuose urvuose. Tikrieji ežiai pavojaus atveju pasikliauja ne bėgimu, o susisukimu į dygliuotą kamuolį. Tai užtikrina unikalus poodinis žiedinis raumuo (musculus orbicularis panniculi). Gimnūros spyglių neturi, todėl ginasi išskirdamos stiprų, nemalonų česnako kvapo sekretą. Aptikę stipraus kvapo objektus, ežiai kartais pradeda gaminti gausias putotas seiles ir jomis liežuviu tepasi savo dyglius. Šio elgesio paskirtis iki šiol tiksliai nežinoma (manoma, kad tai apsauga nuo parazitų arba cheminių signalų maskuotė). Nors moksliškai priklauso vabzdžiaėdžių grupei, ežiniai yra tipiški visavalgiai. Didžiąją dalį raciono sudaro bestuburiai: vabalai, kirmėlės, šliužai, vorai bei sliekai. Jie taip pat lengvai suėda smulkius stuburinius (varles, driežus, pelinius graužikus), paukščių kiaušinius bei ant žemės esančius jauniklius. Kartais minta nukritusiais vaisiais, uogomis ar grybais. Ežiai pasižymi stulbinamu atsparumu gyvačių (pvz., angių) nuodams bei kai kurių nuodingų vabalų toksinams, todėl gali juos medžioti be jokios rizikos. Vidutinių platumų ežiai (įskaitant paplitusius Lietuvoje) žiemą praleidžia gilioje hibernacijoje, kuri prasideda rudenį, aplinkos temperatūrai nukritus žemiau +12 °C. Žiemos miego metu ežio kūno temperatūra nukrenta nuo 35 °C iki maždaug +5–6 °C, medžiagų apykaita sulėtėja iki minimumo, o širdies plakimas sumažėja nuo 180 iki kelių dūžių per minutę. Energijai palaikyti naudojamos per vasarą ir rudenį sukauptos poodinių riebalų atsargos. Ežiai yra vieniši gyvūnai, poras sudarantys tik trumpam poravimosi laikotarpiui pavasarį. Nėštumas trunka apie 35–45 dienas. Jaunikliai (paprastai 3–7) gimsta akli, pliki, su minkštais, baltais dygliukais, paslėptais patinusioje odoje, kad nesužalotų patelės gimdymo metu. Jie auga labai greitai ir po mėnesio jau pradeda medžioti savarankiškai.

     Ežinių šeimos paplitimas apima didelę dalį Senojo pasaulio sausumos teritorijų. Šie gyvūnai natūraliai gyvena Eurazijoje ir Afrikoje.