Eulipotyphla yra tai placentinių žinduolių (Mammalia) būrys, kuriam priklauso ežiai, kirstukai, kurmiai ir plyšiadantiniai. Šiuolaikinėje biologinėje klasifikacijoje šis būrys pakeitė senąjį, moksliškai netikslų vabzdžiaėdžių (Insectivora) būrį. Atlikus genetinius tyrimus paaiškėjo, kad senasis vabzdžiaėdžių būrys buvo dirbtinis. Tokie gyvūnai kaip tenrekai ar auksakurmiai buvo perkelti į visiškai kitą evoliucinę šaką (Afrosoricida), o ežiai, kirstukai ir kurmiai liko Eulipotyphla būryje. 

     Dauguma šio būrio atstovų yra maži arba vidutinio dydžio žinduoliai, išore dažnai primenantys pelinius graužikus. Charakteringiausias jų išvaizdos bruožas yra ištįsęs snukis, pasibaigiantis itin judriu, jautriu šnipeliu. Šių gyvūnų akys yra mažos, o kai kurių po žeme gyvenančių rūšių – paslėptos po oda arba visiškai rudimentinės. Daugumos rūšių galūnės yra penkiapirštės ir trumpops, o pirštai turi aštrius nagus, pritaikytus kasti arba sučiupti grobį. Šie žinduoliai vaikščiodami remiasi į žemę visa pėda. Kūnas varijuoja nuo švelnaus, tankaus kailio (kirstukų, kurmių) iki aštrių apsauginių spyglių (ežių). Kaukolė pasižymi pailgėjusia veidine dalimi, o kai kurių šeimų atstovai neturi skruostų lankų. Jų dantų sistema yra primityvi – dantys mažai diferencijuoti, gumburiuoti, pritaikyti smulkinti kietą vabzdžių chitiną. Pagal virškinamojo trakto sandarą jie neturi aklosios žarnos, o tai atsispindi ir istoriniame šios grupės pavadinime. Uodegos ilgis labai skiriasi: kirstukų ir kurmėnų ji yra ilga, o ežių – itin trumpa ir beveik nepastebima. 

     Šio būrio atstovai yra paplitę visame pasaulyje (išskyrus Antarktidą ir Australiją), o jų pasirinkti biotopai tiesiogiai priklauso nuo rūšies gyvenimo būdo. Ežiai ir gimnūros apgyvendina miškus, krūmynus, pievas, o kultūriniame kraštovaizdyje – parkus, sodybas ir sodus. Kurmiai ir aklieji kirstukai gyvena po žeme. Jiems būtinas drėgnas, purus, humusingas dirvožemis, kuriame gausu sliekų bei lervų. Sausų smėlynų ar pelkėtų vietų jie vengia. Vandeniniai kirstukai ir kurmėnai pasirenka gėlųjų vandenų pakrantes – upelius, ežerus bei pelkes, kur randa vandens bestuburių. Dauguma kirstukų rūšių gyvena tankioje miško paklotėje, samanose, po pūvančia mediena, kur palaikoma pastovi drėgmė. Didžioji dauguma vabzdžiaėdžių yra naktiniai arba sutemų gyvūnai. Kadangi regėjimas išvystytas silpnai (kurmiai ir kirstukai yra beveik akli), pagrindiniai orientacijos organai yra uoslė, klausa ir ant snukelio esantys jautrūs lytėjimo plaukeliai – vibrisai. Kai kurios kirstukų rūšys orientacijai naudoja primityvią echolokaciją. Jie yra tipiški vabzdžiaėdžiai, mintantys vabzdžiais, jų lervomis, šimtakojais, voragyviais, sliekais, o stambesnės rūšys (pvz., ežiai) – ir smulkiais stuburiniais ar moliuskais. Mažieji būrio atstovai (kirstukai) pasižymi itin greita medžiagų apykaita. Kirstuko širdis plakama iki 1000 kartų per minutę, todėl per parą jis privalo suėsti maisto kiekį, viršijantį jo paties kūno svorį. Badaudamas kirstukas žūsta vos per kelias valandas. Vandeninis kirstukas ir plyšiadantiniai yra vieni iš nedaugelio nuodingų žinduolių – jų seilėse esantys toksinai paralyžiuoja grobį. Kirstukai ir ežiai per metus išveda 1–3 vadas, kuriose būna nuo 2 iki 10 jauniklių. Kurmiai paprastai vedasi tik vieną vadą pavasarį. Jaunikliai gimsta akli, pliki ir bejėgiai, tačiau auga labai greitai. Kirstukai lytiškai subręsta jau kitą pavasarį. Dėl intensyvaus gyvenimo tempo kirstukai gamtoje gyvena trumpai – vos 12–18 mėnesių. Kurmiai ir ežiai gali išgyventi ilgiau – iki 3–5 metų. Tikrieji ežiai žiemą praleidžia gilioje hibernacijoje, sulėtėjus visoms gyvybinėms funkcijoms. Kirstukai ir kurmiai žiemą nemiega. Jie išlieka aktyvūs po sniegu arba giliuose žemės urvuose. Kirstukams būdingas Dėnelio fenomenas – žiemą jų kūno masė, kaukolė ir net vidiniai organai proporcingai sumažėja, kad organizmui reikėtų mažiau energijos. 

     Šio būrio atstovų galima aptikti didžiojoje planetos dalyje, išskyrus kelis regionus. Gausios populiacijos aptinkamos Eurazijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje bei vietomis Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Šio būrio gyvūnų natūraliai visiškai nėra Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Antarktidoje, taip pat daugumoje izoliuotų vandenynų salų. Pietų Amerikoje jų paplitimas yra labai ribotas (sutinkamos tik kelios kirstukų rūšys šiaurinėje žemyno dalyje). Kirstukiniai (Soricidae) yra pati gausiausia šeima, paplitusi visame būrio areale. Jų nėra tik ten, kur apskritai nėra būrio atstovų (pvz., Australijoje). Ežiniai (Erinaceidae)  natūraliai gyvena Eurazijoje ir Afrikoje. Šiaurės ir Pietų Amerikoje laukinių ežių nėra. Kurminiai (Talpidae) paplitę tik Šiaurės pusrutulyje – Eurazijos ir Šiaurės Amerikos vidutinių platumų zonose. Afrikoje tikrųjų kurmių nėra (ten gyvenantys auksakurmiai priklauso kitam būriui). Plyšiadantiniai (Solenodontidae) turi itin siaurą, endeminį arealą – jie išlikę tik Karibų jūros salose (Kuboje ir Haityje).