Žiedmusė Eristalinus taeniops yra žiedmusių (Syrphidae) šeimos musinių dvisparnių rūšis. Šią žiedmusių rūšį pirmasis aprašė vokiečių entomologas Christian Rudolph Wilhelm Wiedemann 1818 metais. 

     Šios žiedmusės kūno ilgis svyruoja nuo 11 iki 14 mm. Jos sudėtinės facetinės akys yra ypač didelės ir dengia didžiąją galvos dalį. Išskirtinis šios rūšies morfologinis požymis – penkios tamsios vertikalios juostos, einančios per gelsvai rudą akių paviršių. Kaip ir kitų šios šeimos atstovų, patinų akys viršugalvyje susiglaudžia, o patelių yra atskirtos kaktos juostelės. Vabzdžio krūtinėlė (vidukrūtinio skydelis) yra metališkai gelsvai ruda su keturiomis nežymiomis, išilginėmis tamsiomis juostomis. Pilvelis yra pailgas, šiek tiek suplotas, o per jo viršutinę pusę pakaitomis eina ryškios rausvai geltonos bei juodos skersinės juostos. Vabzdys turi vieną porą skaidrių sparnų, kurių radialinė gysla (R4+5) pasižymi giliu, banguotu linkiu. Antroji sparnų pora yra virtusi redukuotais pusiausvyros organais – dūzgiais, kurie yra šviesiai gelsvos spalvos.
Antenos yra trumpos, sudarytos iš trijų narių, o jų šerelis yra visiškai plikas. Dėl savo bendros kūno formos, plaukuotumo bei dryžuoto spalvinio rašto šis vabzdys išoriškai imituoja naminę bitę. 

     Šios musės dažniausiai aptinkamos akmeninių ąžuolų miškuose, miško laukymėse, krūmynuose (makvijoje). Kadangi lervų vystymuisi reikalingas vanduo, suaugusios musės dažnai laikosi netoli upių, upelių bei pakrančių pelkių. Rūšis lengvai prisitaiko prie žmogaus pakitusios aplinkos. Ji gausiai aptinkama miestų parkuose, soduose, priemiesčiuose bei vaismedžių soduose, kur gausu žydinčių augalų. Suaugusios žiedmusės yra aktyvios dienos metu ir maitinasi nektaru bei žiedadulkėmis. Jos yra puikios, greitai skraidančios bendrosios specializacijos augalų apdulkintojos. Europoje suaugėliai skraido nuo balandžio iki spalio mėnesio, o jų gausumo pikai fiksuojami gegužės bei rugpjūčio mėnesiais. Šiltesnio klimato zonose (pvz., Kanarų salose) suaugėliai gali skraidyti ištisus metus. Patelės kiaušinėlius (dažniausiai sankaupomis po 100–150 vienetų) deda drėgnoje, pūvančioje terpėje. Lervos yra vandens detritofagės – jos gyvena užterštame vandenyje, dumble, mėšle ar pūvančiose gyvūnų liekanose. Jos naudoja teleskopinį kvėpavimo vamzdelį (vadinamąją „uodegą“), kad pasiektų vandens paviršių ir įkvėptų oro. Rūšiai būdinga ryški Bateso mimikrija – savo elgesiu, dūzgimu ir išvaizda ji kopijuoja naminę bitę, kad apsisaugotų nuo plėšrūnų (pvz., paukščių ar driežų), nors pati visiškai neturi geluonies. 

     Rūšis yra kilusi iš šiltesnių Senojo pasaulio regionų. Gausiai paplitusi visame Viduržemio jūros baseine – Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje (įskaitant Siciliją ir Sardiniją), Prancūzijoje (Korsikoje), Albanijoje, Graikijoje, Kipre ir Rumunijoje. Centrinėje ar Šiaurės Europoje laukinėje gamtoje ši rūšis negyvena, nes jai per šalta. Šiaurės ir Rytų Afrikoje paplitusi nuo Maroko, Tuniso ir Egipto iki pat rytinių bei pietinių Afrikos žemyno dalių (įskaitant PAR). Azijoje aptinkama Turkijoje, Libane, Izraelyje, Kaukaze, Irane, Šiaurės Pakistane, Nepale bei Šiaurės Indijoje.