Havajinė raudūnė (Erythrina sandwicensis) yra pupinių (Fabaceae) šeimos augalas. Tai Havajų salų endemikas. 

      Erythrina sandwicensis natūralioje aplinkoje pasiekia 9–15 metrų aukštį ir suformuoja itin plačią, gulsčiąją lają. Šio medžio kamienas ir šakos yra padengti trumpais, aštriais dygiais, o žievė pasižymi pilkšvai gelsvu atspalviu su išilginiais plyšiais. Medžio lapai yra trilapiai, išsidėstę pražangiai ant ilgų lapkočių, sudaryti iš trijų kiaušiniškų arba rombiškų lapelių.Šis augalas, sausuoju periodu numeta lapus ir sužydi būdamas visiškai belapis. Žiedynas yra tanki, trumpa kekė, susiformuojanti šakų viršūnėse. Dvilyčiai žiedai pasižymi netaisyklinga (zigomorfine) drugeliška forma, kurioje labiausiai išsiskiria stambi, išgaubta, nagų pavidalo burė. Vainiklapių spalvinė gama yra neįtikėtinai varijuojanti – nuo ryškiai oranžinės ir lašišinės iki geltonos, šviesiai žalsvos ar baltos. Kuokelių yra dešimt, iš kurių devyni yra suaugę į vamzdelį, o vienas lieka laisvas, suformuodami brolišką struktūrą. Vaisius yra odiška, pailga ankštis, kuri bręsdama išilgai susisuka ir savaime atsidaro. Viduje brandinamos 1–3 blizgios, elipsiškos sėklos, kurios pasižymi ryškia raudona arba oranžine spalva ir kieta luobele. 

     Medis auga karštose, sausose priekalnėse ir atviruose žemumų miškuose, nuo jūros lygio iki maždaug 600 metrų aukščio virš jūros lygio. Metinis kritulių kiekis šiame biotope svyruoja tarp 500–1250 mm, o didžioji jų dalis iškrenta tik žiemos periodu (nuo lapkričio iki kovo mėnesio). Augalas teikia pirmenybę giliai drenuojamiems, lengviems smėlingiems arba vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiams, kurie dažnai susidaro ant vulkaninio pagrindo. Medis yra visiškai šviesomėgis ir nepakenčia net minimalaus pavėsio. Kaip ir kiti pupiniai augalai, havajinė raudūnė šaknų sistemoje turi gumbelines bakterijas (Bradyrhizobium), kurios vykdo atmosferos azoto fiksaciją. Tai leidžia medžiui apsirūpinti maisto medžiagomis itin skurdžiuose, pažeistuose erozijos sausųjų miškų dirvožemiuose ir kartu pagerinti dirvos cheminę sudėtį aplink save. Šiai rūšiai būdingas atvirasis kryžminis apdulkinimas. Ryškūs, nektaro turtingi žiedai istoriškai buvo pritaikyti vietinių paukščių bei bičių apdulkinimui. Šiuolaikinėse pakitusiose ekosistemose šį vaidmenį dažniausiai perima introdukuotos paukščių ir vabzdžių rūšys. Kryžminis apdulkinimas užtikrina žymiai didesnį sėklų gyvybingumą nei savidulka. Kietas, nepralaidus sėklos luobelis leidžia sėkloms ilgą laiką išlikti gyvybingoms dirvožemio banke laukiant lietaus. Dėl cheminės sudėties sėklos yra toksiškos daugeliui vietinių organizmų, tačiau pastaruoju metu nukenčia nuo invazinių vabalų lervų.