Eumerus yra žiedmusių (Syrphidae) šeimos musinių dvisparnių gentis, kuriai visame pasaulyje priklauso daugiau nei 300 rūšių. Kai kurios jų rūšys yra žinomos kaip sodininkystės kenkėjai.

     Šios genties žiedmusės yra nedideli arba vidutinio dydžio vabzdžiai, kurių kūno ilgis svyruoja nuo 5 iki 12 mm. Šioms žiedmusėm būdingas tamsus, kompaktiškas, cilindro ar pailgos formos pilvelis. Gelsvai ar melsvai juodas jų kūno paviršius dažniausiai yra dengtas trumpais, blizgiais sidabriškais plaukeliais. Ant pilvelio tergitų aiškiai matomos specifinės, pusmėnulio formos šviesios dėmės arba dulkių apnašų raštai. Galva pasižymi plokščiu veidu be vidurinio gumburėlio, o patinų didelės sudėtinės akys dažnai susiglaudžia kaktos srityje. Išskirtinis šios genties anatominis bruožas – stipriai sustorėjusios užpakalinės šlaunys, kurios apatinėje dalyje turi po dvi eiles aštrių spygliukų. Nuo kitų genčių, pavyzdžiui, amarais mintančių genčių ar panašios Merodon, Eumerus patikimai skiriasi sparnų gyslotumu. Jų sparnų medialinė gysla (M₁) yra stipriai kampuotai išlenkta atgal, o radialinė gysla (R₄+₅) neturi gilios kilpos į vidų. Be to, daugelio panašių žiedmusių lervos yra saprofagai, o Eumerus rūšių lervos evoliuciškai prisitaikiusios graužti gyvų augalų svogūnus bei šakniagumbius. Galutiniam rūšies nustatymui entomologai dažniausiai naudoja patinų genitalinių struktūrų bei ketvirtojo sternito formos analizę. 

     Šie vabzdžiai dažniausiai aptinkami sausose, saulėtose pievose, miško aikštelėse, krūmynuose bei stepių ar pusdykumių zonose. Viduržemio jūros regione bei Centrinėje Azijoje, kur šios genties įvairovė didžiausia, jos gyvena uolėtuose šlaituose ir kalnų papėdėse. Kelios sinantropinės rūšys puikiai prisitaikė prie kultūrinio kraštovaizdžio. Jos gausiai apgyvendina sodus, daržus, dekoratyvinių augalų gėlynus, parkus bei šiltnamius, kuriuose auginami joms tinkami mitybiniai augalai. Suaugusios musės yra tipiški tolimesnių augalų apdulkintojai ir aktyviai skraido saulėtomis dienomis. Jos maitinasi įvairių augalų žiedų nektaru bei žiedadulkėmis. Tuo tarpu lervos yra fitofagai arba saprofitofagai – jos graužia ir minta gyvais arba jau pūvančiais augalų audiniais.Patelės kiaušinėlius deda tiesiai ant žemės šalia mitybinių augalų stiebų pagrindo arba ant pačių svogūnėlių. Išsiritusios kirmėliškos lervos įsirengia takus svogūnuose, gumbuose, šakniagumbiuose ar storuose šakniastiebiuose. Dažniausiai nukenčia lelijinių (Liliaceae), amarilinių (Amaryllidaceae) bei vilgdalginių (Iridaceae) šeimų augalai (narcizai, tulpės, valgomieji svogūnai, česnakai). Priklausomai nuo klimato sąlygų ir konkrečios rūšies, per metus Eumerus musės išvysto vieną arba dvi generacijas. Žiemoja dažniausiai paskutinio ūgio lervos pačiuose pažeistuose svogūnėliuose arba dirvožemyje, kur pavasarį virsta lėliukėmis (puparijais). 

     Pati turtingiausia šios genties teritorija yra Palearktika. Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje (iki pat Japonijos) priskaičiuojama daugiau nei 160 natūralių šios genties rūšių. Didžiausia rūšių koncentracija stebima Viduržemio jūros baseine, Pirėnų pusiasalyje, Balkanuose, Centrinėje Azijoje bei Pietų Afrikos (Afrotropikų) regione. Šiuose regionuose gausu sausų, šiltų buveinių ir svogūninių augalų, kurie idealiai tinka šių musių lervoms. Judant į rytus per Pietryčių Aziją rūšių įvairovė palaipsniui mąžta, tačiau genties atstovų aptinkama net atokiose salose, pvz., Fidžyje bei Naujojoje Kaledonijoje. Šiaurės ir Pietų Amerikoje nėra vietinių (autochtoninių) Eumerus rūšių. Tačiau dėl globalios prekybos augalais ir jų svogūnėliais kelios ekonomiškai svarbios rūšys (pvz., Eumerus strigatus) buvo žmogaus įvežtos (introdukuotos).