Dygusis fikusas (Ficus aspera) yra šilkmedinių (Moraceae) šeimos sumedėjęs augalas. Tai endeminė Vanuatu salyno rūšis.

     Tai visžalis krūmas ar nedidelis medis, natūralioje aplinkoje pasiekiantis iki 15–20 metrų aukštį. Jauni šio augalo ūgliai ir šakutės yra tankiai apaugę švelniais, gauruotais plaukeliais. Augalo stiebuose ir lapuose glūdi išvystyti pieno indai, išskiriantys tirštą, baltą ir odą dirginantį lateksą. Lapai ant šakų išsidėstę pražangiai, turi trumpus lapkočius ir anksti nukrentančius prielapius. Lapo lakštas yra stambus, nesimetriškas, pailgai ovalios arba kiaušiniškos formos ir siekia iki 10–25 centimetrų ilgį. Viršutinis ir apatinis lapo paviršiai yra itin šiurkštūs, liesti primenantys švitrinį popierių. Populiarios kultūrinės formos 'Parcellii' lapai pasižymi mozaikišku margumu – jų plokštumose susilieja tamsiai žali, kreminiai, balti ir kartais rausvi atspalviai. Kaip ir kiti fikusai, šis augalas žydi paslėptais, redukuotais vienalyčiais žiedais, kurie nepastebimai vystosi specializuotų žiedynų viduje. Uždari, tuščiaviduriai žiedynai, vadinami sinconijais, išauga ant trumpų asimetriškų žiedkočių. Šiai rūšiai būdinga kauliflorija – jos sinconijai dažnai formuojasi kekėmis tiesiai ant sumedėjusių kamienų ar senų, belapių šakų. Subrendę rutuliški vaisynai yra nedideli, maždaug marmurinio rutuliuko dydžio, minkšti ir nevalgomi. Šių specifinių vaisynų odelė taip pat būna marga – išmarginta žaliais, rausvais, purpuriniais bei kreminiais raštais. 

     Natūralioje aplinkoje Ficus aspera auga drėgnuose tropiniuose miškuose. Šis augalas dažniausiai aptinkamas kaip žemesniojo miško ardo (pomiškio) krūmas, mėgstantis išsklaidytą šviesą, todėl įsikuria miško aikštelėse, laukymėse bei upių ir upelių pakrantėse. Rūšis teikia pirmenybę derlingam, humuso gausiam, tačiau itin gerai drenuojamam dirvožemiui, kuriame drėgmė pasiskirsto tolygiai. Laukinėje gamtoje šie augalai auga palyginti nedideliame aukštyje virš jūros lygio – dažniausiai iki 300 metrų pakilusiose teritorijose. Populiariausia kultūrinė forma Ficus aspera 'Parcellii' biologiniu požiūriu yra genetinė chimera. Baltose ir kreminėse lapo dalyse visiškai nėra chloroplasto ląstelių, todėl šiose zonose fotosintezė nevyksta. Kadangi baltoji lapo dalis neprodukuoja energijos, augalas biologiškai auga lėčiau nei visiškai žali laukiniai individai. Tam, kad išgyventų, žaliai margos lapų zonos dirba intensyviau, o pats augalas yra jautresnis tiesioginei saulei (baltos vietos lengvai nudega) ir giliam šešėliui (gali pradėti mesti lapus).

     Ficus aspera yra endeminė Pietvakarių Ramiojo vandenyno salų rūšis, natūraliai kilusi iš Vanuatu salyno. Dėl savo išskirtinės išvaizdos šis fikusas buvo išplatintas po visą pasaulį ir dabar tropinio bei subtropinio klimato zonose auginamas lauko soduose, o vėsesnio klimato šalyse, įskaitant Lietuvą, vertinamas kaip retas, egzotiškas kambarinis augalas.