Miegapeliniai (Gliridae) yra graužikų (Rodentia) šeima, išsiskirianti gebėjimu itin ilgai miegoti žiemos miegu. 

     Tai yra smulkūs arba vidutinio dydžio graužikai, kurių kūno ilgis svyruoja nuo 6 iki 20 cm. Šių gyvūnų svoris priklausomai nuo rūšies yra labai nedidelis ir svyruoja nuo 15 iki maždaug 200 gramų. Visą jų kūną dengia labai tankus, minkštas ir švelnus kailiukas. Viršutinė kūno dalis dažniausiai būna pilka arba rusva, o pilvelis – pastebimai šviesesnis, kreminis arba baltas. Dauguma rūšių turi ilgą ir itin tankiai plaukuotą, purią uodegą, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą laipiojant. Išsiskiria didelės, tamsios akys ir apvalios ausys, užtikrinančios puikią orientaciją tamsiuoju paros metu. Priekinės kojos yra keturpirštės, o užpakalinės – penkiapirštės, kas labai būdinga laipiojantiems žinduoliams. Jų pėdos yra plikos, o pirštai baigiasi trumpais, aštriais, stipriai lenktais nagais, leidžiančiais tvirtai įsikibti į medžių žievę. Skruostiniai dantys turi gerai išvystytas šaknis, o bendra dantų sistema pritaikyta smulkinti kietą augalinį maistą. Unikalus šios šeimos morfologinis išskirtinumas tarp kitų graužikų yra tas, kad jie visiškai neturi aklosios žarnos. 

     Pagrindinis jų biotopas – brandūs lapuočių ir mišrūs miškai. Jos ypač mėgsta senus ąžuolynus, bukynus bei upių slėniuose esančius miškus. Šiems gyvūnams būtinas tankus pomiškis (trakas), kuriame gausiai auga lazdynai, ievos, gudobelės bei kiti uogas ir riešutus vedantys krūmai. Jos yra tiesiogiai priklausomos nuo medžių uoksų, senų paukščių lizdų arba specialių inkilų. Kai kurios rūšys (pvz., ąžuolinė miegapelė) mielai renkasi uolėtas, akmenuotas vietas ar krūmynus netoli sodų. Pasaulyje esama ir išimčių – pavyzdžiui, pelinė miegapelė (Myomimus personatus) gyvena tik ant žemės, sausose miškastepėse ar pusdykumėse. Viena ryškiausių šeimos savybių yra žiemos įmygis (hibernacija). Šaltesnio klimato zonose (įskaitant Lietuvą) miegapelės miega net 7–8 mėnesius per metus – maždaug nuo rugpjūčio ar rugsėjo iki balandžio pabaigos. Žiemoja jos giliai po žeme (apie 0,5 m gyvyje), po medžių šaknimis ar kelmais, kur temperatūra nenukrenta žemiau nulio. Jos yra naktiniai gyvūnai. Dieną praleidžia lizduose, o aktyviai maitintis ir judėti pradeda tik visiškai sutemus. Mityba stipriai kinta keičiantis sezonams. Pavasarį ir vasaros pradžioje jos minta medžių pumpurais, žiedynais, vabzdžiais, paukščių kiaušiniais ar jaunikliais. Vasaros pabaigoje ir rudenį pereina prie kaloringo maisto – uogų, vaisių, gilių ir lazdyno riešutų, kad sukauptų storą riebalų sluoksnį žiemai. Priešingai nei kiti smulkūs graužikai (pelės ar pelėnai), miegapelės per metus atveda tik vieną vadą (dažniausiai 3–6 jauniklius). Jei metai nederlingi (pavyzdžiui, neuždera ąžuolai ar bukai), didžiosios miegapelės tais metais gali visiškai nesidauginti. Miegapeliniai pasižymi palyginti ilga gyvenimo trukme – didžioji miegapelė gamtoje vidutiniškai išgyvena net iki 9 metų. Natūralūs jų priešai miške yra miškinės kiaunės, lapės, pelėdos, o miegančias po žeme jas kartais išknisa šernai. 

     Miegapelės yra Senojo pasaulio gyvūnai. Europoje miegapelių gausu nuo Pirėnų pusiasalio iki Uralo kalnų, o pietiniuose regionuose (Viduržemio jūros zonoje) jų populiacijos yra pačios tankiausios. Afrikoje paplitusi didelė dalis šeimos rūšių, priklausančių afrikinių miegapelių genčiai (Graphiurus). Jos gyvena Sacharos dykumos pietuose, savanose ir krūmynuose. Azijoje arealas tęsiasi per Mažąją Aziją, Artimuosius Rytus iki pat pietų Kinijos ir Japonijos salų.