Pilkoji gervė (Grus grus) yra gervinių paukščių (Gruiformes) būrio, gervinių (Gruidae) šeimos didelių paukščių rūšis. Tai viena stambiausių ir įspūdingiausių Lietuvos paukščių rūšių. Nors anksčiau ši rūšis buvo saugoma, dėl sparčiai gausėjančios populiacijos 2019 metais ji buvo išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos.

     Kūno ilgis siekia apie 120 cm, o svoris svyruoja nuo 4 iki 7 kilogramų. Paukštis yra šviesiai pilkos spalvos su juoda kakta, snapo pamatu ir sparnų galais. Ant pakaušio matoma raudona plikos odos dėmė. Gervė yra gerokai didesnė už gandrą, pasižymi ilgu kaklu ir kojomis. Jaunikliai pilkai rusvi.

     Gervės renkasi sunkiai prieinamas, drėgnas vietas, kur jaučiasi saugios nuo sausumos plėšrūnų. Perimvietės dažniausiai tai klampios aukštapelkės, žemapelkės, drėgni juodalksnynai ar užpelkėję ežerų pakraščiai. Joms svarbu, kad lizdas būtų apsuptas vandens. Nors peri šlapynėse, maisto ieško atvirose erdvėse – pievose, ganyklose ir ypač dirbamuose laukuose (skuta ražienas, ieško pasėlių likučių). Migracijos metu gervės nakvoja sekliuose vandens telkiniuose ar užlietose pievose, kur stovėdamos vandenyje gali laiku pajusti artėjantį pavojų. Gervės garsėja savo sudėtingu socialiniu gyvenimu ir ritualais. Jų tuoktuvių šokiai tai vienas gražiausių gamtos reginių. Paukščiai lankstosi, šokinėja į viršų, tiesia kaklus, plasnoja sparnais ir mėto į orą žolių kuokštus ar šakeles. Nors intensyviausiai šoka pavasarį, šie šokiai padeda palaikyti ryšį tarp partnerių visą gyvenimą (gervės yra monogamės). Jų balsas (kligėjimas) yra labai stiprus dėl specifinės anatominės gerklų sandaros. „Duetinis“ giedojimas padeda porai žymėti teritoriją ir palaikyti ryšį. Tai itin budrūs paukščiai. Maitinantis būryje, bent viena gervė visada laiko iškeltą galvą ir stebi aplinką. Pastebėjusios žmogų ar plėšrūną, jos apie tai praneša garsiu signalu ir pakyla. Veisimosi metu jos gyvena poromis ir gina savo teritoriją, tačiau rudenį buriasi į didžiulius, tūkstantinius būrius bendrai migracijai. Lizdą krauna ant žemės, ant sausesnio kupsto, toliau nuo žmonių, paslepia jį tarp nendrių ir krūmokšnių. Jį suka iš juodalksnio, beržo šakelių, paparčių, viksvų. Lizdo skersmuo 45-60 cm, gylis iki 3 cm. Deda du (1–3) kiaušinius, kurie pilkai žalsvos spalvos ir su didelėmis neryškiomis dėmėmis (masė 160–170 g). Patelė peri apie 30 dienų, tuo metu patinas ją saugo, jei reikia – gina lizdą. Jaunikliai išsirita gegužės pradžioje. Nuo pat mažumės gerai plaukioja, apsiplunksnuoja per 40-45 dienas. Pradeda skraidyti rugpjūčio pradžioje. Gervės visalesės – minta uogomis, grūdais, sėklomis, vabzdžiais, moliuskais, sliekais, sraigėmis, varlėmis, driežais, smulkiais žinduoliais (pelėmis, kirstukais), žuvimis, ir kartais mažų paukščių kiaušiniais bei jų jaunikliais.

     Tai plačiausiai pasaulyje paplitusi gervių rūšis, kurios arealas apima didžiąją dalį Eurazijos. Nors XX a. viduryje jų populiacija buvo stipriai sumažėjusi, pastaraisiais dešimtmečiais stebimas spartus rūšies atsikūrimas ir arealo plėtra. Veisiasi nuo Skandinavijos ir Vokietijos vakaruose iki Rytų Sibiro ir šiaurės rytų Kinijos rytuose. Didžiausios populiacijos peri Rusijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Europos populiacijos žiemoja Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje bei Šiaurės Afrikoje (Maroke, Tunise). Azijos populiacijos skrenda į Indiją, Kinijos pietryčius ir Artimuosius Rytus. Pastebima tendencija, kad dėl šiltesnių žiemų gervės pradeda žiemoti vis šiauriau (pavyzdžiui, Prancūzijoje ar net Vokietijoje), o Lietuvoje jos užsibūna vis ilgiau – pavieniai paukščiai kartais stebimi net gruodžio mėnesį.