Lapasparnis Hemerobius humulinus yra tinklasparnių (Neuroptera) būrio, lapasparninių (Hemerobiidae) šeimos vabzdys. 

     Tai vidutinio dydžio vabzdys; kūno ilgis siekia apie 5–6 mm, o priekinių sparnų ilgis svyruoja tarp 8–9 mm. Galva ruda, o per prieškrūtinio ir vidurkrūtinio segmentų vidurį driekiasi plati, ryški gelsva juosta. Tai vienas pagrindinių lauko sąlygomis pastebimų požymių, nors kai kurios kitos rūšys taip pat gali turėti panašų raštą. Akys santykinai didelės ir išgaubtos. Antenos yra vienanarės – sudarytos iš eilės smulkių, rutuliškų narelių. Žandų čiuopikliai (maksiliariniai palpai) turi 6 segmentus, o lūpų čiuopikliai – 4 segmentus. Galinis segmentas baigiasi smailėjančia viršūnėle (apiculus). Sparnai yra pagrindinis diagnostinis požymis specialistams. Priekiniuose sparnuose yra ryški grįžtamoji peties gysla (recurrent humeral vein). Priekinis sparnas paprastai turi 3–4 radialinės gyslos šakas. Sparnų gyslos yra šakotos (Y formos), o sparnų membrana padengta smulkiais plaukeliais (mikrotrichijomis). Skersinė gysla (Radio-Medial Cross Vein), jungianti radialinę (R) ir medialinę (M) gyslas, yra vidinėje gyslos M šakutėje, tačiau ši detalė dažnai būna nepigmentuota, todėl sunkiai pastebima nuotraukose. Tiksliausiai ši rūšis nustatoma tiriant patinų genitalijas. Lervos yra verpstiškos formos, judrios, su mažesnėmis galvomis ir trumpesniais žandais nei auksaakių (Chrysopidae) lervos. Jos neturi gumburėlių ant kūno šiukšlėms nešioti, todėl jų kūnas atrodo „nuogas“ ir lygus. 

     Ši rūšis gali gyventi labai įvairiomis sąlygomis, tačiau teikia pirmenybę vidutinio drėgnumo vietovėms. Dažniausiai aptinkama lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač ant ąžuolų, beržų, liepų ar gluosnių. Dažnas svečias soduose, parkuose, gyvatvorėse bei vaismedžių soduose (pavyzdžiui, ant obelų ar slyvų). Aptinkama nuo žemumų iki kalnų (iki 1500–2000 m aukščio), tačiau gausiausia vidutiniame aukštyje. Suaugėliai aktyviausi sutemose ir naktį. Dieną jie slepiasi po lapais ir, pajutę pavojų, dažnai sustingsta bei nukrenta ant žemės. Patelės kiaušinėlius deda po vieną arba mažomis grupėmis tiesiai ant augalų lapų (priešingai nei auksaakės, kurios kiaušinėlius deda ant ilgų „siūlelių“). Per metus paprastai išvysto dvi kartas (pavasarinę ir vasarinę-rudeninę). Žiemoja suaugėlio stadijoje arba kaip lerva kokone, pasislėpusi po žieve ar paklotėje. Tiek lervos, tiek suaugėliai yra plėšrūnai. Jų racioną sudaro amarai, skydamariai, tripsai, erkių kiaušinėliai ir kiti smulkūs bestuburiai. 

     Holarktinė rūšis. Europoje paplitusi nuo Skandinavijos šiaurėje iki Viduržemio jūros regiono pietuose. Šiaurės Amerikoje plačiai paplitusi Kanadoje (nuo Britų Kolumbijos iki Niufaundlendo) ir JAV (nuo Aliaskos iki Teksaso bei Floridos). Aptinkama Šiaurės Azijoje (pavyzdžiui, Sibire, Japonijoje, Korėjoje), Vidurinėje Azijoje (Kazachstane, Turkmėnistane) bei Pietų Azijoje, tačiau jos nėra Kinijoje. Lietuvoje tai yra viena dažniausių lapasparnių rūšių, sutinkamų visoje teritorijoje.