Tikroji kinrožė (Hibiscus × rosa-sinensis) yra dedešvinių (Malvaceae) šeimos augalas. ai vienas populiariausių kambarinių ir oranžerijų augalų Lietuvoje, o šiltuoju metų laiku jis dažnai puošia terasas bei balkonus. Moksliniai tyrimai rodo, kad ši rūšis nėra natūralus laukinės gamtos augalas. Tai ikikolumbinių laikų hibridas, kurį Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje (Polinezijoje) išvedė vietiniai gyventojai. Hibridas susiformavo kryžminant Hibiscus cooperi (kilusį iš Vanuatu) ir Hibiscus kaute (kilusį iš Prancūzijos Polinezijos). Nors lotyniškas epitetas rosa-sinensis reiškia „Kinijos rožė“, o Karlas Linėjus rūšį aprašė remdamasis pavyzdžiais iš Azijos kultūrinių sodų, natūralių šio augalo populiacijų Kinijos laukinėje gamtoje niekada nebuvo rasta.

     Tai sumedėjęs, tankiai šakotas visžalis krūmas, gamtoje pasiekiantis iki 2,5–5 metrų aukštį. Šio augalo liemeninė šaknų sistema yra tvirta ir giliai įsitvirtina substrate. Pražanginiai lapai yra kiaušiniški, blizgūs, tamsiai žali, o jų kraštai dantytai pjūkliški. Lapkočiai ilgi, o jų pamate auga smulkūs, greitai nukrentantys prielapiai. Stambūs, taisyklingieji žiedai išauga po vieną viršutinių lapų pažastyse. Žiedą sudaro dvigubas apyžiedis, susidedantis iš taurelės ir ryškaus vainikėlio. Taurėlapiai pamatine dalimi yra suaugę į taurelės vamzdelį, pasibaigiantį laisvais danteliais, o iš išorės šią konstrukciją gaubia papildoma taurytė. Penki dideli vainiklapiai gali būti vientisi, garbanoti arba pilnaviduriai. Daugybė kuokelių siūlais yra suaugę į ilgą, pastebimą kuokelių vamzdelį. Vamzdelio viršūnėje kyšo penkiašakis liemenėlis su penkiomis puriomis purkomis. 

     Auga atogrąžų miškų pakraščiuose, pakrančių krūmynuose, drėgnose upių slėnių terasose bei antrinėse džiunglėse. Biotopui būdingas pastovus karštis (20–35 °C), didelė santykinė oro drėgmė ir gausūs krituliai ištisus metus. Augalas reikalauja derlingo, puraus, neutralaus arba silpnai rūgštaus grunto, kuriame gausu organinių medžiagų (humuso), tačiau vanduo neužsistovi. Augalo biologijai būdingas nepertraukiamas žydėjimas (palankiomis sąlygomis žydi ištisus metus). Pavienis žiedas atsidaro anksti ryte ir žydi vos 1–2 dienas, po to nuvysta, o jį iškart pakeičia nauji pumpurai. Kadangi ryškūs, stambūs žiedai neturi stipraus kvapo, jie yra evoliuciškai prisitaikę, kad juos apdulkintų paukščiais (pvz., kolibriai ir nektarinukai) bei stambieji drugiai. Ilgas, toli už vainiklapių išsikišęs kuokelių vamzdelis ir purkos užtikrina, kad nektaro ieškantys paukščiai krūtine paliestų generatyvinius organus. Laukinėje gamtoje augalas subrandina vaisių – penkializdę dėžutę su sėklomis. Kultūrinėje aplinkoje ir sodininkystėje dėl sudėtingo hibridinio sterilumo jis dažniausiai dauginamas vegetatyviniu būdu (stiebo auginiais). Augalo audiniuose (ypač lapuose ir šaknyse) gausu gleivių, glikozidų ir flavonoidų, kurie atlieka apsauginę funkciją nuo augalėdžių vabzdžių bei padeda sulaikyti drėgmę sausesnių periodų metu. 

     Šiandien tikroji kinrožė yra kosmpolitiškai paplitusi visose teritorijose, kur nėra žiemos šalnų. Augalas masiškai auginamas atvirame grunte, gyvatvorėse ir parkuose visoje Pietryčių Azijoje (Indijoje, Malaizijoje, Filipinuose), Centrinėje bei Pietų Amerikoje, Karibų jūros salose ir tropinėje Afrikoje. Daugelyje šių vietų ji yra sulaukėjusi ir sėkmingai auganti be žmogaus priežiūros miškų pakraščiuose ar pakelėse. Šiaurės pusrutulyje (įskaitant Lietuvą ir likusią Europą) dėl atsparumo šalčiui stokos šis augalas atvirame grunte žiemoti negali. Čia jo paplitimas ribojasi kambariais, šiltnamiais, oranžerijomis bei vazonine kultūra, kuri vasarą išnešama į lauką.