Platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus), dar vadinamas jovaru, yra stambus, greitai augantis sapindinių (Sapindaceae) šeimos medis. 

     Medis užauga iki 20–35 metrų aukščio (kartais iki 40 m), o kamieno skersmuo gali siekti 1,5–2 metrus. Laja plati, skliautiška arba ovali. Jaunų medžių ji pilka ir lygi. Senstant ji tampa šviesiai pilkai rusva ir pradeda luptis stambiais, netaisyklingais lopais, atidengdama rusvą ar oranžinį vidinį sluoksnį. Ūgliai stori, pliki, gelsvai rudi. Pumpurai stambūs, kiaušiniški, žali, dažnai su tamsesniais krašteliais. Lapai priešiniai, penkiaskiaučiai, 10–25 cm ilgio. Viršutinė pusė tamsiai žalia ir kiek raukšlėta, apatinė – pilkai ar melsvai žalia. Lapkočiai ilgi (5–15 cm), dažnai nusidažę raudonai. Žiedai gelsvai žali, susitelkę į kabančias, 6–12 cm ilgio kekes. Žydi gegužės mėnesį, jau sulapojus. Sparnavaisiai, kurių sparneliai susijungę smailu kampu (dažniausiai apie 60–90 laipsnių). Subręsta rugsėjį–spalį. Šaknų sistema turi stiprią, gilią ir plačią šaknų sistemą, todėl medis yra labai atsparus vėjams.

     Natūraliose buveinėse auga mišriuose miškuose kartu su bukais ir kėniais. Jauni augalai yra labai pakantūs pavėsiui, todėl sėkmingai įsitvirtina po miško skliautu, tačiau subrendę medžiai mėgsta saulėtas vietas. Mėgsta derlingus, drėgnus, bet laidžius (ne užmirkusius) dirvožemius. Puikiai auga kalkingame substrate. Itin atsparus stipriam vėjui, druskoms (pajūrio zonose) ir oro taršai, todėl dažnas miestų biotopuose. Medis žydi gegužės mėnesį, jau sulapojęs. Žiedai yra medingi, apdulkinami bičių. Vaisiai – sparnavaisiai – subręsta rudenį (rugsėjį–spalį) ir yra išplatinami vėjo. Tai viena greičiausiai augančių klevų rūšių, ypač jaunystėje – per 20 metų gali pasiekti 8–15 metrų aukštį. Medis yra ilgaamžis, gamtoje paprastai išgyvena 200–400 metų, o kultūrinėse augavietėse gali pasiekti ir 500–600 metų amžių. Iš šios rūšies pirmą kartą buvo išskirta abscizo rūgštis (fitohormonas), reguliuojanti augalų ramybės būseną. 

     Natūraliai paplitęs centrinėje Europoje ir Pietvakarių Azijoje: nuo Prancūzijos vakaruose iki Ukrainos rytuose, pietvakariuose siekia šiaurinį Pirėnų pusiasalį, o arealo pietryčiuose šiaurės Turkiją, Vakarų Kaukazą. Nors Lietuvoje ši rūšis nėra vietinė, ji čia sėkmingai aklimatizavosi, dažnai sodinama parkuose ir plinta savaime.