Sapindiniai (Sapindaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės muileniečių (Sapindales) eilės augalų šeima. Šią šeimą sudaro apie 138–145 gentis ir virš 1800–1900 rūšių.

     Šios šeimos augalų morfologija yra labai įvairi, nes jai priklauso tiek tropiniai vaismedžiai, tiek mūsų kraštams įprasti klevai. Dauguma yra medžiai arba krūmai. Tarp tropinių rūšių gausu lianų (vijoklių), kurios lipa naudodamos ūsus (pakitusius žiedynkočius). Lapų išsidėstymas dažniausiai pražanginis (rečiau priešinis, pvz., klevų). Jie būna plunksniški arba skiautėti, rečiau paprasti. Daugumos rūšių lapuose yra sekrecinių ląstelių su dervomis ar lateksu. Žiedai šiek tiek asimetriški (zigomorfiniai), bet gali būti ir taisyklingi (aktinomorfiniai). Dažniausiai vienalyčiai (vyriški arba moteriški), tačiau augalas gali būti vienanamis (abu žiedai ant to paties augalo). Turi 4–5 taurėlapius ir 4–5 vainiklapius (kartais vainiklapių nėra). Labai būdingas šeimos bruožas – tarp kuokelių ir vainiklapių yra ryškus, nektarą išskiriantis diskas. Kuokelių skaičius dažniausiai yra 8 (du ratai po 4). Vaisisi labai įvairūs – dėžutės, uogos, kaulavaisiai arba sparnavaisiai (pvz., klevo „nosytės“). Daugumos rūšių sėklas supa sultingas, ryškus apvalkalas – arilas (minkštimas), kuris yra valgomas (pvz., lyčių ar rambutano dalis, kurią valgome). Daugelyje vaisių dalių (ypač apyvaisyje) kaupiasi saponinai, kurie plakami su vandeniu sudaro putas. 

     90 % rūšių auga tropikuose ir subtropikuose. Tačiau klevų (Acer) ir kaštonų (Aesculus) gentys dominuoja šiaurinio pusrutulio vidutinių platumų mišriuose miškuose. Drėgnuosiuose miškuose vyrauja lianos ir dideli vaismedžiai (lyčiai, rambutanas). Kai kurios rūšys prisitaikiusios prie savanų ar krūmynų, kur kaupia drėgmę kietuose lapuose. Klevai dažnai sudaro miškų masyvus kalnų šlaituose. Dauguma sapindinių yra entomofiliniai (apdulkinami vabzdžių – bičių, musių, vapsvų), kuriuos vilioja gausus nektaro diskas žiede. Kai kurios rūšys (pvz., klevai) gali būti iš dalies apdulkinamos vėjo (anemofilija). Rūšys su sultingais arilais (lyčiai) vilioja paukščius ir beždžiones, kurie suėda minkštimą ir išplatina sėklas. Klevų sparnavaisiai pritaikyti sklisti vėjui – jie sukasi kaip sraigtai ir nuskrieja toli nuo motininio medžio. Tai viena svarbiausių biologinių savybių. Šios medžiagos yra toksiškos daugeliui vabzdžių-kenkėjų ir žuvų, todėl tarnauja kaip natūrali apsauga nuo suėdimo. Kai kurių rūšių (pvz., akio) nesubrendę vaisiai yra nuodingi būtent dėl specifinių junginių, saugančių sėklas iki visiško sunokimo. Dauguma yra ilgaamžiai daugiamečiai augalai. Klevai gali išgyventi šimtmečius, tapdami ekosistemos pagrindu (suteikia pavėsį, reguliuoja dirvožemio drėgmę).