Paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum) yra magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriaus, sapindinių (Sapindaceae) šeimos lapus metančių medžių rūšis. Tai reliktinė ankstyvojo pleistoceno epochos rūšis augusi prieš milijoną metų .

     Medis užauga iki 15–36 metrų aukščio. Jaunų medžių žievė yra lygi ir rusva, o senesnių – pilkai ruda, suskilinėjusi į pailgas, besilupančias plokšteles. Šakos tvirtos, senesnių medžių galai dažnai svyrantys. Žiemą kaštoną lengva atpažinti iš didelių, tamsiai rudų ir lipnių viršūninių pumpurų. Lapams nukritus, ant šakelių lieka būdinga pasagos formos žymė su 7 taškeliais. Lapai yra priešiniai ir delniškai sudėtiniai (pirštuoti). Vieną lapą sudaro 5–7 lapeliai, augantys iš vieno taško ant ilgo (7–20 cm) lapkočio. Vidurinis lapelis paprastai yra didžiausias (iki 30 cm ilgio). Jų kraštai nelygiai dvigubai pjūkliški, viršūnė staiga nusmailėjusi. Žiedynas - tai stačios, piramidės formos šluotelės (vadinamosios „žvakės“), siekiančios 10–30 cm aukštį. Žiedas baltas su geltona dėme viduryje, kuri vėliau, po apdulkinimo, tampa raudona arba purpurine. Žiedai yra netaisyklingi, turi 4–5 vainiklapius ir 5–8 ilgus, išlinkusius kuokelius. Vaisius - žalia, mėsinga ir dygliuota dėžutė, kurios skersmuo 3–6 cm. Sunokusi ji plyšta į 3 dalis. Dažniausiai dėžutėje būna viena (rečiau 2–3) stambi, blizgi, tamsiai ruda sėkla (kaštonas) su didele balta dėme.

     Kaštono naturalios buveinės yra Balkanų kalnuose 250–1600 m aukštyje. Auga drėgnuose lapuočių miškuose, ypač pavėsingose raguvose ir kalkingame dirvožemyje. Nors pakenčia dalinį pavėsį, gausiai žydi tik saulėtose vietose. Mėgsta derlingą, drėgną, bet laidų (gerai drenuojamą) dirvožemį. Jautrus ilgalaikėms sausroms. Atsparus šalčiui ir stipriam vėjui, vidutiniškai toleruoja užterštą miestų orą. Tai ilgaamžis medis, galintis išgyventi iki 250–300 metų. Jauni medžiai auga sparčiai, vėliau augimo tempas sulėtėja. Pradeda žydėti gegužės mėnesį. Svarbi biologinė detalė – žiedų spalvos kaita: geltona dėmė žiedo viduryje po apdulkinimo tampa raudona, signalizuodama bitėms, kad nektaro nebeliko. Dauginasi sėklomis. Sėklos (kaštonai) sudygsta pavasarį po natūralaus ramybės periodo (stratifikacijos). Jos yra jautrios išdžiūvimui – praradusios drėgmę, greitai netenka daigumo. Šiuo metu rūšis Europoje laikoma pažeidžiama dėl kaštoninės keršakandės (Cameraria ohridella) invazijos. Šie kenkėjai pažeidžia lapus, dėl ko jie paruduoja ir nukrenta dar vasaros viduryje, taip silpnindami visą medį. Paprastojo kaštono neapdoroti vaisiai yra nuodingi ir nevalgomi. Kaštonų ekstraktai (žievės, žiedų, sėklų) plačiai naudojami medicinoje kraujagyslių stiprinimui, venų varikozei, kojų tinimui ir hemorojui gydyti. Liaudies medicinoje spiritinės ištraukos naudojamos sąnarių trynimui.

     Savaiminės rūšies populiacijos paplitusios tik nedidelėje pietų Balkanų pusiasalio dalyje 250–1600 m aukštyje, čia augančiuose Pindo kalnų ir Balkanų mišriuosiuose miškuose (Graikijos, Albanijos, Šiaurės Makedonijos, Bulgarijos dalyse). Paprastieji kaštonai žmogaus buvo išplatinti vidutinių platumų klimato juostos regionuose, įskaitant Šiaurės Amerikos žemyną, Naująją Zelandiją.