Baltažiedė plukė (Anemonoides nemorosa) yra vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos augalas, vienas ryškiausių ankstyvojo pavasario ženklų.

     Daugiametis (gyvena 5–8 metus), 6–30 cm aukščio žolinis augalas. Žiedas dažniausiai pavienis, 2–4 cm skersmens. Jis neturi tikrų vainiklapių – tai, ką matome, yra žiedlapio pavidalo taurėlapiai, kurių paprastai būna 6–7 (rečiau iki 10). Viršutinė pusė balta, o išorinė (apatinė) dažnai turi rausvą, alyvinį ar melsvą atspalvį. Viduryje yra daugybė ryškiai geltonų kuokelių, supančių daug smulkių piestelių. Nakčiai ar lyjant žiedai nusvyra ir užsidaro, saugodami žiedadulkes. Šakniastiebis ilgas (iki 30 cm), horizontalus, nariuotas, rudos arba gelsvos spalvos. Jis yra trapus ir driekiasi negiliai po žeme, padėdamas augalui plisti ir sudaryti tankius „kilimus“. Pamatinis lapas dažniausiai būna tik vienas (arba visai nėra), jis ilgakotis ir triskart skeltas. Šie lapai dažnai sunyksta dar vasaros pradžioje. Stiebo viršūnėje, po žiedu, išauga trys lapai, išsidėstę ratu. Jie yra trumpakočiai, giliai suskaldyti į tris dalis, o kraštai – dantyti. Vaisynas tai pailgi, plaukuoti riešutėliai su trumpu snapeliu. Jie subręsta ir išsisėja vasaros pradžioje, po ko antžeminė augalo dalis nunyksta (vasaros ramybės būsena). 

     Žydi balandžio – gegužės mėn., kol medžiai dar be lapų. Kartais žydi antrą kartą rugsėjo – spalio mėn. Auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose, parkuose, miškapievėse. Mėgsta vidutinio drėgnumo humusingus dirvožemius. Nuodingas. Visose augalo dalyse yra saponinų, glikozido ranunkulino, askorbino rūgšties, mineralinių medžiagų. Dėl savo dekoratyvumo ir ankstyvo žydėjimo baltažiedės plukės dažnai sodinamos ir soduose po medžiais ar krūmais. Kadangi šis augalas plinta labai lėtai (tik apie 2 metrus per šimtmetį peraugant šakniastiebiams), jis Vakarų Europoje laikomas senųjų miškų indikatoriumi. Nors plinta šakniastiebių pagalba (formuodama kolonijas), jos sėklas taip pat platina skruzdėlės, kurias vilioja ant sėklų esantys aliejingi priedai (elajosomos).

     Plačiai paplitęs augalas, kurio natūralus arealas apima didžiąją dalį Europos ir tęsiasi iki Vakarų Azijos. Europoje auga nuo Skandinavijos šiaurėje iki Viduržemio jūros regiono (nors ten retesnė) bei Britų salų. Arealas natūraliai pasiekia Turkiją ir Kaukazo kalnus. Rūšis natūralizuota Šiaurės Amerikoje (pavyzdžiui, Kvebeke, Niufaundlande, Masačusetse) bei Naujojoje Zelandijoje. Lietuvoje labai dažna.