Vėdryniečiai (Ranunculales) yra gaubtasėklių (Angiospermae) augalų, magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų eilė. Vėdryniečių eilei priklauso 7 šeimos, vienijančios apie 4500 rūšių. Tai senovinė grupė, atsiradusi maždaug prieš 130–140 mln. metų (ankstyvoji kreida).

     Vyrauja vienmetės arba daugiametės žolės, tačiau pasitaiko ir sumedėjusių lianų bei krūmų. Lapai dažniausiai pražanginiai, rečiau priešiniai (pvz., raganės). Lapalakščiai dažnai skiautėti arba suskaldyti, neturi prielapių. Šaknys paprastai pridėtinės, neretai formuojasi šakniastiebiai arba šakniagumbiai. Stiebuose apytakos indų ryšuliai dažnai išsidėstę keliais ratais arba netvarkingai, kas primena vienaskilčių augalų sandarą. Vėdryniečių žiedai pasižymi archajiškomis savybėmis ir spektakliška įvairove. Žiedai dažniausiai dvilyčiai ir taisyklingi (aktinomorfiniai), nors kai kurių genčių yra netaisyklingi (zigomorfiniai). Apyžiedis gali būti paprastas arba sudėtinis. Dažnai taurėlapiai yra spalvoti ir atlieka vainiklapių funkciją, o tikrieji vainiklapiai gali būti virtę nektarinėmis. Būdingas didelis, neapibrėžtas kuokelių skaičius ir daug laisvų, nesuaugusių vaislapių, kas laikoma pirmykščiu bruožu. Skirtingai nei bazinių gaubtasėklių, vėdryniečių žiedadulkės dažniausiai turi tris angas (kolpas), kas yra pagrindinis tikrųjų dviskilčių požymis. Vaisiai dažniausiai sutelktiniai – lapavaisynai arba riešutynai. Rečiau pasitaiko uogos ar dėžutės. Sėklos turi gausų endospermą ir dažnai labai mažą, nepilnai išsivysčiusį gemalą sėklos sklaidos metu. 

     Vėdryniečiai užima labai skirtingas ekologines nišas, tačiau dažniausiai jie auga pelkėse, drėgnose pievose arba tiesiog vandenyje. Daugelis pavasarinių efemeroidų auga lapuočių miškuose, pasinaudodami šviesa, kol medžiai dar nesulapojo. Lianos kyla į viršų pamiškėse ir krūmynuose. Pievose vyrauja įvairių rūšių vėdrynai. Kadangi dauguma jų yra nuodingi (turi protoanemonino), gyvuliai jų neėda, todėl vėdrynai ganyklose dažnai išplinta. Aguonos dažnai aptinkamos sutrikdytose dirvose, pakelėse ar pasėliuose (kaip piktžolės). Kai kurios rūšys auga sausuose pušynuose ar smėlingose kalvose. Specializuotos rūšys auga alpinėse pievose ir uolų plyšiuose, kur yra atsparios žemai temperatūrai ir stipriam vėjui. 

     Vėdryniečiai (Ranunculales) yra paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau jų didžiausia įvairovė sutelkta Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų ir vėsaus klimato zonose. Šiauriniame pusrutulyje dominuoja vėdryniniai (Ranunculaceae) ir aguoniniai (Papaveraceae). Jų gausu Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje (ypač Kinijoje ir Himalajuose, kur vėdryniečių įvairovė laikoma viena didžiausių pasaulyje). Tropikuose vėdryniečiai sutinkami rečiau, tačiau ten dominuoja specifinės šeimos, pavyzdžiui, mėnuliasėkliniai (Menispermaceae) – tai daugiausia drėgnųjų miškų lianos. Daugelis rūšių (pvz., šilagėlės, kurpelės) yra prisitaikiusios prie subalpinių ir alpinių zonų sąlygų.