Didysis žioveinis (Antirrhinum majus) yra gyslotinių (Plantaginaceae) šeimos augalas. Lietuvoje ypač populiari ir vertinama vienmetė darželio gėlė.

     Tai yra daugiametis žolinis augalas, tačiau Lietuvos klimato sąlygomis želdynuose jis auginamas kaip vienmetis. Augalas suformuoja tvirtą, giliai įterptą liemeninę šaknį su gausiomis smulkiomis šalutinėmis šaknelėmis. Pagrindinis stiebas yra status, briaunotas, sumedėjęs prie pagrindo ir gausiai šakotas viršutinėje dalyje. Lapai yra lygiakraščiai, ploni, trumpakočiai, lancetiški arba pailgai kiaušiniški, smailia viršūne. Apatinėje stiebo dalyje lapai išsidėstę priešpriešiais, o viršutinėje gausių šakų dalyje – pražangiai. Žiedai yra rausvai purpurinės spalvos. Tai yra pati dažniausia ir labiausiai paplitusi laukinė forma. Tam tikruose natūralaus arealo regionuose (ypač Pirėnų pusiasalyje, Ispanijoje) aptinkamos laukinės populiacijos, kurių visi žiedai yra geltoni. Dvilypiai žiedai yra sutelkti į tankias, viršūnines, daugiažiedes kekes, kurios ilgėja augalui skleidžiantis. Žiedas yra zigomorfinis (dvišalės simetrijos), turintis suaugusį penkiaskiltį taurelės žiedlapį prie pagrindo. Dvilūpis vainikėlis turi išsipūtusį vamzdelį, kurio viršutinė lūpa yra dviskiltė, o apatinė – triskiltė, glaudžiai užverianti žiočių angą. Žiede yra keturi dviskyriai kuokeliai ir viena viršutinė dvilizdė mezginė su ilgu liestuku. Vaisius yra kiaušiniška, dėžutės pavidalo sausoji uoga, kuri atsidaro angelėmis viršūnėje ir išbarsto smulkias, karpotiško paviršiaus sėklas. 

     Gamtoje jie dažniausiai auga uolų plyšiuose, ant stačių klinčių šlaitų, akmenynuose bei kalnų papėdėse. Rūšis lengvai įsikuria žmogaus pakeistoje aplinkoje – ant senų mūrinių sienų, griuvėsių, pakelėse ir geležinkelių pylimuose. Augalai mėgsta kalkingą, gerai vėdinamą, akmenuotą dirvožemį. Jie visiškai netoleruoja mirkstančio grunto. Pasirenka visiškai atviras, saulėtas vietas, kur gausu tiesioginių saulės spindulių. Natūraliame areale tai yra daugiametis puskrūmis (apatinė stiebo dalis su amžiumi sumedėja). Šiauresnio klimato zonose (pavyzdžiui, Lietuvoje) žiemą augalas iššąla, todėl biologinis ciklas trunka tik vienus metus. Augalo liemeninė šaknis padeda pasiekti giliau esantį vandenį, o odiški lapai ir plaukeliai ant stiebo viršūnės saugo nuo per didelio drėgmės garinimo, todėl jis yra atsparus sausroms. Žiedo biologija pritaikyta išskirtinai stambiems vabzdžiams, dažniausiai kamanėms. Glaudžiai užvertos dvilūpio vainikėlio žiotys apsaugo nektarą nuo smulkių vabzdžių-vagių ir lietaus. Tik sunki kamanė, nutūpusi ant apatinės lūpos, savo svoriu atveria žiotis ir patenka į vidų. Augalas yra hermafroditas, kryžmadulkis. Subrendus sausajai dėžutei, angelėmis išbyra šimtai smulkių sėklų, kurias išplatina vėjas. Sėklos pasižymi dideliu daigumu ir dirvožemyje gali išlaikyti gyvybingumą kelerius metus. 

     Savaime ši rūšis yra kilusi ir natūraliai paplitusi Viduržemio jūros regione. Pietų Europoje nuo Portugalijos ir Ispanijos (Pirėnų pusiasalio) iki Pietų Prancūzijos, Italijos ir Balkanų pusiasalio. Natūralios populiacijos aptinkamos Maroke, Alžyre, Tunise ir Libijoje. Savaime auga Turkijoje ir Artimųjų Rytų pakrantėse. Dėl šimtmečius trukusio auginimo dekoratyviniais tikslais, didysis žioveinis išplito toli už savo gimtojo regiono ribų. Šiandien jis yra sulaukėjęs ir natūralizavęsis visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Plačiai paplitęs JAV ir Kanados uolėtose vietovėse, pakelėse bei urbanizuotose teritorijose. Vidurio ir Šiaurės Europoje žiemą jie iššąla, bet dėl gausaus savaiminio išsisėjimo lengvai sulaukėja aplink senas mūrines sienas, karjerus, geležinkelių pynimus ir šiukšlynus. Sėkmingai įsitvirtino Australijos ir Naujosios Zelandijos ekosistemose.