Notreliečiai (Lamiales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, astražiedžių (Asteridae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso apie 24 000 rūšių, suskirstytų į maždaug 24 šeimas. Šiai grupei priklauso daugybė žmogui svarbių augalų: nuo populiarių prieskonių (mėtų, levandų) iki gydomųjų žolelių ir dekoratyvinių sodo gėlių. 

     Notreliečių eilės augalai yra vienametės arba daugiametės žolės ir puskrūmiai, rečiau – sumedėję krūmai ar medžiai. Šių augalų stiebai dažnai būna briaunoti, o žolinių rūšių atstovams ypač būdingas aiškiai išreikštas keturbriaunis stiebas. Ant stiebų išsidėstę paprasti, ištisiniai arba skiautėti lapai yra priešiniai arba auga menturiuose. Augalų epidermio audiniuose gausu liaukinių plaukelių, kurie išskiria stipraus kvapo eterinius aliejus. Žiedai yra netaisyklingi, zigomorfiniai, turintys tik vieną simetrijos plokštumą. Apyžiedis yra sudėtinis, sudarytas iš suaugusialapės taurelės ir suaugusialapio vainikėlio. Daugeliui taksonų būdingas dvilūpis vainikėlis, kurio viršutinė lūpa saugo reprodukcinius organus, o apatinė tarnauja kaip nutūpimo aikštelė vabzdžiams. Kuokelyną dažniausiai sudaro keturi dvilypiai kuokeliai, iš kurių du būna ilgesni, arba kuokelių skaičius redukuotas iki dviejų. Piestelynas yra viršutinis, sudarytas iš dviejų suaugusių vaislapių, sudarančių dvilizdę arba keturlizdę mezginę. Žiedai dažniausiai yra sutelkti į pažastinius arba viršūninius simetrinius žiedynus – suktukus, dvilinkius arba menturius. Vaisius dažniausiai yra skylantysis, subyrantis į keturis vienasėklius riešutėlius, arba sausa dėžutė, o kai kurių taksonų – sultinga uoga. 

     Notreliečių eilės augalai pasižymi itin plačiu ekologiniu plastiškumu, todėl yra paplitę beveik visuose Žemės kontinentuose ir pačiuose įvairiausiuose biotopuose. Daugelis aromatingų krūmų ir žolių yra prisitaikę prie aridinių sąlygų ir sudaro charakteringą Viduržemio jūros regiono krūmynų (makvijos, garigos) bei pusdykumių augaliją. Nuosaikiojo klimato juostos lapuočių ir mišriuose miškuose bei jų pamiškėse veši įvairios notrelinių šeimos žolės ir uosių genčių medžiai. Atviruose biotopuose, pavyzdžiui, natūraliose pievose, ganyklose ir pakelėse, gausiai auga gysločiai, tūbės bei įvairios veronikų rūšys. Tropiniuose ir subtropiniuose miškuose šiai eilei atstovauja stambios sumedėjusios lianos, epifitai bei vertingi medžiai, sudarantys viršutinius miško ardus. Labiausiai specializuotose šlapynių, pelkių ir ežerų buveinėse aptinkami unikalūs šios eilės vandens augalai bei vabzdžiaėdžiai skendeniai. Dauguma šios eilės augalų vykdo fotosintezę, tačiau tarp jų yra parazitinių bei mėsėdžių rūšių. Skendeninių šeimos augalai yra unikalūs entomofagai, kurie azoto stygiumi pasižyminčiuose biotopuose papildomų maisto medžiagų gauna gaudydami ir virškindami smulkius vandens gyvūnus. Dvilūpiai žiedai savo spalvomis, nektaru ir specifine sandara vilioja kamanes, bites bei kitus vabzdžius apdulkintojus. Kai kurių tropinių rūšių, turinčių stambius ir ryškius žiedus, apdulkinimą vykdo ne tik vabzdžiai, bet ir paukščiai arba šikšnosparniai. Daugelio rūšių smulkios sausos sėklos iš dėžučių išsibarsto pučiant vėjui, arba vaisiai prie gyvūnų kailio prilimpa kibiais plaukeliais. Vegetatyviniam dauginimuisi ir išgyvenimui nepalankiomis sąlygomis augalai naudoja požeminius organus: šakniastiebius, palaipas arba gumbus. Ląstelėse sintetinami antriniai metabolitai, tokie kaip flavanoidai, iridoidai ir eteriniai aliejai, atlieka svarbią apsauginę funkciją nuo žolėdžių bei ligų sukėlėjų. Dalis rūšių, pavyzdžiui, džioveklinių šeimos augalai, yra praradusios chlorofilą ir gyvena kaip pilni parazitai, siurbiantys maisto medžiagas iš kitų augalų šaknų. 

      Notreliečių eilės augalai pasižymi kosmopolitiniu paplitimu, todėl jų atstovų galima rasti visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausia rūšių koncentracija ir įvairovė telkiasi Viduržemio jūros regione, tropinėse bei subtropinėse Amerikos ir Azijos srityse. Lietuvoje šiai eilei atstovauja keliasdešimt vietinių genčių, kurios tolygiai paplitusios visoje šalies teritorijoje – nuo vandens telkinių iki sausų šviesių miškų ir pievų.