Gyslotiniai (Plantaginaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų šeima. Ši šeima po modernių filogenetinių tyrimų buvo iš esmės perorganizuota, prijungiant didžiąją dalį buvusios bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos genčių. 

     Dažniausiai tai vienametės arba daugiametės žolės, puskrūmiai, o tropiniuose regionuose – ir vandens augalai ar krūmai. Požeminę dalį dažniausiai sudaro liemeninė arba kuokštinė šaknų sistema, o kai kurios rūšys išaugina šliaužiančius šakniastiebius. Lapai būna pražanginiai, priešpriešiniai arba sutelkti pamatinių lapų skrotelėse, o jų lakštai pasižymi lankiniu, lygiagrečiu arba plunksnišku gyslotumu. Smulkūs žiedai dažniausiai susitelkia į tankias varpas arba galvutes, o stambesni – į viršūnines kekių arba šluotelių pavidalo struktūras. Žiedai yra dvilyčiai, taisyklingi arba netaisyklingi (zigomorfiniai), su keturnariu arba penkianariu taurelės ir vainikėlio dalių skaičiumi. Vainiklapių suaugimo pobūdis kinta nuo trumpo, sauso, plėvelinio vamzdelio iki stambaus, dvilūpio ar pentinuoto vamzdiško vainikėlio. Žiedas dažniausiai turi keturis (rečiau du ar penkis) kuokelius, kurie gali būti toli išsikišę iš vainikėlio vamzdelio arba prisitvirtinę jo viduje. Mezginė yra viršutinė, dvilizdė, sudaryta iš dviejų suaugusių vaislapių su vienu liestuku ir dviskiaute purka. Vaisius yra sausoji, daugiasėklė dėžutė, atsidaranti skersiniu dangteliu, skylutėmis arba išilginėmis sąvaromis. 

      Gysločių (Plantago) genties rūšys yra klasikiniai ruderaliniai augalai ir sinantropai. Jie auga mindomuose takuose, pakelėse, kiemuose ir ganyklose. Jų audiniai (ypač lapų gyslos) yra mechaniškai itin atsparūs suspaudimui, todėl augalai lengvai išgyvena ten, kur kita augalija sunyksta. Daugybė veronikų (Veronica) ir linažolių (Linaria) rūšių yra tipiški mezofitinių ir kserofitinių pievų bendrijų augalai. Pavyzdžiui, siauralapis gyslotis auga sausose ir vidutinio drėgnumo pievose. Šeimai priklauso visiškai prie vandens aplinkos prisitaikiusios gentys, tokios kaip praujenės (Callitriche), uodeguonės (Hippuris) ar dumblenės (Limosella). Jos aptinkamos ežerų pakrantėse, pelkėse, lėtai tekančiuose upeliuose bei laikinose balose. Stambiosios rusmenės (Digitalis) bei miško veronikos teikia pirmenybę pusiau šešėlingoms buveinėms – miškų aikštelėms, kirtavietėms, pamiškėms bei kalnų šlaitams. Gysločių (Plantago) žiedai yra redukuoti, sausi, neišvaizdūs, su toli išsikišusiais kuokeliais, pritaikytais vėjui gaudyti ir žiedadulkėms barstyti. Veronikų, rusmenių ir žioveinių žiedai, priešingai, yra evoliuciškai sudėtingi, ryškūs, su giliais vainikėlių vamzdeliais ir nektarinėmis, pritaikyti konkrečioms kamanių, bičių ar kokių kitų vabzdžių grupėms. Daugelio gysločių sėklų epidermio ląstelės, gavusios drėgmės (lyjant lietui), virsta lipniomis gleivėmis. Jos lengvai prilimpa prie gyvūnų kailio, paukščių kojų ar žmonių batų padų ir taip nukeliauja milžiniškus atstumus. Veronikų ir rusmenių dėžutėms atsivėrus sąvaromis, sėklas išsijoja vėjas arba jas išplatina lietaus lašai. Šios šeimos augalų biologijai būdinga aktyvi cheminių medžiagų sintezė apsaugai nuo žolėdžių. Rusmenės (Digitalis) sintetina stiprius širdies glikozidus (pvz., digitoksiną, digoksiną), kurie yra mirtinai nuodingi gyvūnams, o gysločiai ir veronikos kaupia iridoidinius glikozidus bei raugines medžiagas.

     Šeima yra paplitusi visame pasaulyje – nuo arktinių tundrų iki tropinių miškų, tačiau didžiausia rūšių bei genčių įvairovė yra sutelkta vidutinių platumų klimato zonose (tiek Šiaurės, tiek Pietų pusrutuliuose).