Stepukiniai (Apocynaceae) yra magnolijūnų (Magnoliopsida) klasės, gencijononiečių (Gentianales) eilės augalų šeima, kuriai priklauso sumedėję augalai (dažnai lianos), rečiau – daugiamečiai žoliniai augalai, kartais sukulentai. Šiai grupei priklauso daugiau nei 400 genčių ir apie 5 000–6 000 rūšių

     Stepukinių šeimos augalų organams būdinga išvystyta pieno indų sistema, išskirianti gausų, tirštą, baltą arba vandeningą lateksą. Lapai ant stiebų išsidėsto griežtai priešpriešiais arba ratu, o jų lakštai yra ištisiniai, odiški ir lygiakraščiai. Žiedai yra dvilyčiai, taisyklingi, stambūs ir dažniausiai susitelkę į viršūninius arba pažastinius dvišakius žiedynus. Suaugusį vainikėlį sudaro piltuvėlio, vamzdelio arba lėkštelės formos dalis, pasibaigianti penkiomis sraigtiškai pumpure susisukusiomis skiautėmis. Penki kuokeliai yra priaugę prie vainikėlio vamzdelio vidinės sienelės ir savo dulkinėmis glaudžiai apsupa arba suauga su purka. Pažangesnių pošeimių (kregždeninių) žieduose kuokeliai ir piestelė suauga į vientisą, unikalų centrinį organą – ginostegijų. Šių augalų žiedadulkės nėra birios – jos susijungia į vientisus vaškinius maišelius, vadinamus polinijomis. Ginekėja susideda iš dviejų laisvų vaislapėlių, kurie suauga tik viršutinėje dalyje, suformuodami bendrą, stambų liemenėlį. Liemenėlio viršūnėje išsivysto specifinė, labai mėsinga, penkiakampė arba būgno formos purka, atliekanti ir žiedadulkių klijavimo funkciją. Vaisius yra porinis, sausas, išilgai plyštantis lapavaisis, rečiau – sultinga uoga arba kaulavaisis. Sėklos dažniausiai būna plokščios ir viršūnėje turi ilgų, šilkinių, baltų plaukelių kuokštą, padedantį joms skrosti orą. 

     Šeimos atstovai užima labai kontrastingus biotopus visame pasaulyje. Didžioji rūšių dalis (ypač lianos ir medžiai) dominuoja drėgnuose tropiniuose miškuose, kur įsikuria pamiškėse arba lipa link šviesos miško lajoje. Tuo tarpu afrikiniai pošeimiai (pavyzdžiui, storalapiai sukulentai Adenium ar Pachypodium) yra evoliuciškai prisitaikę prie aridinių (sausringų) biotopų – dykumų, sausų krūmynų ir pusdykumių, kur vandenį kaupia mėsinguose stiebuose. Daugelis šios šeimos genčių (pavyzdžiui, oleandras – Nerium, adeniumas – Adenium, kregždenė – Asclepias) sintetina stiprius širdį veikiančius glikozidus. Šios medžiagos gyvūnų organizmuose sukelia staigius širdies ritmo sutrikimus ar net mirtį. Nors stepukiniai yra mirtinai nuodingi daugumai žolėdžių, kai kurie specializuoti vabzdžiai evoliucijos eigoje išvystė visišką imunitetą šiems toksinams.

     Tai kosmopolitai, paplitę visame pasaulyje, tačiau didžiausias jų rūšių lopšys ir įvairovė sutelkta tropikų ir subtropikų zonose.