Bromelijiniai (Bromeliaceae) yra magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriaus, lelijainių klasės, migliečių (Poales) eilės vienaskilčių žiedinių augalų šeima, kuriai priklauso apie 75 gentys ir daugiau nei 3 500 žinomų rūšių. 

     Bromelijiniai yra daugiamečiai žoliniai augalai. Šių augalų lapai dažniausiai yra linijiniai, lancetiški ir turi dygliuotus kraštus. Dauguma rūšių suformuoja tankią, skrotelinę lapų rozetę, primenančią piltuvą. Šiame piltuve kaupiasi lietaus vanduo, kurį augalas vėliau efektyviai naudoja. Specialios lapų ląstelės, vadinamos trichomomis, sugeria drėgmę ir maisto medžiagas tiesiai iš aplinkos. Epifitinių rūšių šaknų sistema yra silpna ir skirta tik prisitvirtinti prie medžių šakų. Tuo tarpu terestrinių bromelijinių augalų šaknys yra tvirtos ir siurbia mineralus iš dirvožemio. Augalų žiedai sugrupuoti į tankius, labai ryškius ir dekoratyvius žiedynus. Kiekvieną žiedą dažniausiai supa spalvingos pažiedės, kurios privilioja natūralius apdulkintojus. Bromelijinių vaisiai gali būti sultingos uogos, sausos dėžutės arba vaisiagumbiai. Po vienintelio savo gyvenime žydėjimo motininis augalas subrandina sėklas ir lėtai nunyksta. 

     Auga pačiuose įvairiausiuose Amerikos tropikų bei subtropikų biotopuose. Jų paplitimo arealas driekiasi nuo jūros lygio iki daugiau nei 4 000 metrų aukščio kalnuose. Dėl gebėjimo kaupti vandenį ir prisitaikyti prie skirtingo drėgmės lygio, bromelijiniai sėkmingai kolonizavo drėgnuosius atogrąžų ir rūko miškus (Andų kalnų šlaitai, Amazonija). Tai pats turtingiausias bromelijinių augalų biotopas, kuriame vyrauja didžiulė drėgmė ir gausūs krituliai. Šioje aplinkoje dominuoja epifitai – augalai, augantys ant medžių kamienų bei šakų, kad pasiektų šviesą po tankia miško laja. Tokios gentys kaip Guzmania ar Vriesea čia sudaro kabantiems sodams būdingas ekosistemas. Kai kurios bromelijinių rūšys puikiai prisitaikiusios prie kserofitinių (sausų) sąlygų. Pavyzdžiui, kaktusų miškuose ar uolingose pusdykumėse auga Hechtia ir Dyckia genčių augalai. Jie turi storus, sultingus kaktusoidinius kietus dygliuotus kūnus, padedančius ištverti ilgus sausros periodus. Atšiauriose kalnų ekosistemose virš miškų ribos (Andų paramai, Tepui stalakalniai), kur būdingi dideli paros temperatūros svyravimai ir stiprūs vėjai, auga litofitai (uolų augalai) ir antžeminės rūšys. Žymiausias pavyzdys – milžiniška Puya raimondii, auganti Anduose iki 4 500 m aukštyje ir išauginanti iki 10 metrų aukščio žiedynus. Taip pat Venesuelos Tepui stalkalnių pelkėtose uolienose gausu unikalių Brocchinia kolonijų. Smėlėtose vandenyno pakrantėse, mangrovėse bei periodiškai užtvindomose lygumose (pavyzdžiui, Pantanalyje) auga sausumos bromelijos, tarp jų ir Ananas genties laukiniai protėviai. Dauguma rūšių yra monokarpiniai augalai – atskira lapų rozetė subręsta, suformuoja žiedyną, sužydi tik vieną kartą ir po to lėtai nunyksta. Žiedai dažniausiai yra dvilyčiai. Gamtoje juos apdulkina kolibriai, šikšnosparniai arba vabzdžiai, kuriuos vilioja ryškios pažiedės ir nektaras. Po apvaisinimo suformuojamos sėklos. Epifitinių rūšių (pvz., tilandsijų) sėklos turi skristukus (plaukelius), kad jas išnešiotų vėjas, o uogas vedančių rūšių sėklas platina paukščiai. Prieš žūdama, motininė rozetė prie savo pagrindo išleidžia šoninius ūglius, kurie yra genetiniai motininio augalo klonai. Jie greitai suformuoja savo šaknų sistemą ir tęsia kolonijos gyvenimą.

     Savaimę paplitę Amerikoje ir Vakarų Afrikoje atogrąžų kraštuose.