Cytinus hypocistis yra žinomiausia Cytinaceae šeimos augalų rūšis. Tradicinėje Viduržemio jūros regiono medicinoje Cytinus hypocistis ekstraktas dėl itin didelio taninų kiekio nuo senovės naudojamas kaip priemonė gerklės uždegimams ar dizenterijai gydyti. Šiuolaikiniai tyrimai taip pat analizuoja šio augalo ekstraktų stiprų priešmaliarinį poveikį. 

     Augalas yra vos 3–7 cm aukščio. Žiedynkotis ir stiebo žvynai būna ryškios raudonos, oranžinės arba geltonos spalvos, sukuriančios didžiulį kontrastą su aplinka. Žiedyną sudaro tanki mėsinga kekė. Viename augale subręsta abiejų lytinių tipų žiedai (vienanamis augalas). Žiedyno centre išsiskleidžia kuokeliniai (vyriškieji), o kraštuose – piesteliniai (moteriškieji) žiedai, pasižymintys ryškiai geltonu paprastuoju apyžiedžiu. Tikrasis augalo „kūnas“ yra nematomas, esantis augalo šeimininko šaknies viduje. Jį sudaro plonos ląstelių gijos (atitinkančios grybų micelį), kurios įsiterpia tarp šeimininko žievės ir medienos ląstelių, suformuodamos siurbtukus (haustorijas). Per jas augalas siurbia vandenį ir maisto medžiagas.

     Pagrindinės šios rūšies buveinės tai visžaliai, tankūs, sausrą pakeliantys krūmynai, augantys skurdžiuose, uolėtuose, kalkinguose arba rūgščiuose dirvožemiuose, būdinguose Viduržemio jūros pakrantėms. Augalas dažnai aptinkamas retuose alepinių pušų (Pinus halepensis) ar pajūrinių pušų (Pinus pinaster) miškuose, kur saulėtuose plotuose veši žemaūgis švitrūnų ar švitrūnėlių pomiškis. Ši rūšis parazituoja tik tam tikrus krūmus. Dažniausi šeimininkai yra šalavijinis švitrūnas (Cistus salvifolius), smulkiažiedis švitrūnas (Cistus parviflorus) ir įvairios švitrūnėlių (Halimium) genties rūšys. Įdomu tai, kad labai panaši Cytinus ruber parazituoja tik rausvažiedžius švitrūnus, o Cytinus hypocistis – tik baltažiedes. Cytinus hypocistis neturi jokių mechanizmų organinėms medžiagoms sintezuoti. Jis veikia kaip endoparazitas – jo ląstelių gijos auga tiesiai šeimininko šaknies žievėje ir medienoje. Augalas ne žydėjimo metu yra visiškai nematomas ir neaptinkamas. Didžiąją metų dalį augalas praleidžia po žeme, siurbdamas maisto medžiagas. Žiedynai pro dirvą prasikala tik trumpam laikotarpiui pavasarį (balandžio–birželio mėnesiais), kai šeimininkas intensyviausiai auga ir žydi. Pasibaigus žydėjimui ir subrendus vaisiams, antžeminė dalis greitai sudžiūsta ir sunyksta. Cytinus hypocistis yra vienas geriausiai dokumentuotų augalų, kuriuos apdulkina skruzdėlės (pvz., Pheidole pallidula ir Plagiolepis pygmaea). Žiedai išskiria itin gausų, tirštą ir saldų nektarą, esantį apyžiedžio vamzdelio dugne. Kadangi žiedynai išsidėstę prie pat žemės, po krūmų laja, skruzdėlės lengvai pasiekia žiedus, aplimpa žiedadulkėmis ir ropodamos iš vieno žiedyno į kitą atlieka kryžminį apdulkinimą. Išnešioti sėklas padeda gyvūnai. Lipnius, saldžius uogos pavidalo vaisius noriai ėda juodvabalviai, driežai ir smulkūs graužikai. Sėklos pereina per šių gyvūnų virškinamąjį traktą nepažeistos. Lipnus sėklų apvalkalas padeda joms prilipti prie naujų švitrūnų šaknų dirvožemyje, kur, gavusios cheminį signalą iš šeimininko šaknų išskyrų, jos sudygsta ir pradeda naują parazitinį ciklą. 

     Augalo paplitimas Pietų Europoje apima Portugaliją, Ispaniją (įskaitant Balearų salas), Prancūziją (kartu su Korsikos sala), Italiją (taip pat Sardiniją ir Siciliją), Albaniją, buvusias Jugoslavijos šalis, Graikiją (su Kretos sala) ir europinę Turkijos dalį. Šiaurės Afrikoje aptinkamas Maroke, Alžyre, Tunise ir Libijoje. Artimuosiuose Rytuose aptinkamas Kipre, Turkijoje, Sirijoje, Libane ir Izraelyje (Palestinoje). Augalas yra vietinė rūšis Ispanijai priklausančiose Kanarų salose.