Karšuliečiai (Dipsacales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės gaubtasėklių augalų eilė. Šiuolaikinėje APG IV klasifikacijos sistemoje šią eilę sudaro tik dvi pagrindinės šeimos, sujungusios daugelį seniau egzistavusių smulkesnių šeimų. 

     Karšuliečių eilės augalai yra labai įvairios išvaizdos žolės, puskrūmiai, lianos arba sumedėję krūmai ir nedideli medžiai. Šių augalų aukštis bei dydis stipriai varijuoja – nuo vos 10 cm miško žolių iki 5 m aukštį pasiekiančių krūmų. Stiebai gali būti sumedėję su žieve, briaunoti, dygliuoti arba tankiai apaugę šiurkščiais plaukeliais. Lapai yra priešiniai, lygiakraščiai, plunksniškai skiltėti arba sudėtiniai, o jų pamatas kartais suauga į makštį. Žiedai dažniausiai yra sutelkti į tankius, struktūriškai sudėtingus skydo, skėčio, kekės arba galvutės pavidalo žiedynus. Eilės atstovams būdingas suaugusialapis vainikėlis, kuris gali būti taisyklingas arba dvilūpis ir netaisyklingas. Žiedų spalva pasižymi didele įvairove: būna balta, gelsva, rausva, purpurinė arba melsvai violetinė. Kiekvienas žiedas turi apatinę mezginę, virš kurios išauga suaugę vainiklapiai ir nuo vieno iki penkių kuokelių. Po apdulkinimo išsivysto skirtingų tipų vaisiai – kaulavaisiai, uogos, dėžutės arba sausi vienasėkliai lukštavaisiai. Rudenį sumedėję krūmai subrandina ryškias uogas, o žoliniai augalai išlaiko sausus, sumedėjusius žiedynus su sėklomis. 

     Dėl didelio rūšių ekologinio plastiškumo karšuliečių atstovai yra užėmę pačias įvairiausias nišas. Sumedėję eilės atstovai, tokie kaip paprastasis putinas ar paprastasis sausmedis, yra tipiški lapuočių ir mišrių miškų trako augalai. Jie gerai pakelia dalinį pavėsį ir auga derlinguose, drėgnuose miško dirvožemiuose. Retoji šiaurinė linėja yra prisitaikiusi išskirtinai prie spygliuočių miškų (myli tamsius, samanotus eglynus). Žoliniai karšuliečiai (valerijonai, buožainės, žvaigždūnės) telkiasi šviesiuose biotopuose – natūraliose pievose, upių slėniuose, sausuose kalvų šlaituose bei pamiškėse. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, tam tikri karšuliai, linkę įsikurti ruderalinėse vietose – pakelėse, dykvietėse ir grioviuose. Eilė apjungia daugiamečius krūmus bei medžius, daugiametes žoles su šakniastiebiais, o taip pat trumpaamžius dvimečius bei vienamečius augalus. Karšuliečiai yra išskirtinai vabzdžiadulkiai augalai. Jų žiedai išskiria gausų nektarą ir yra prisitaikę prie įvairių apdulkintojų: smulkesni skydiški putinų ar šeivamedžių žiedynai vilioja vabalus ir muses, o gilūs, vamzdiški sausmedžių žiedai turi saldų kvapą ir yra pritaikyti naktiniams drugiams. Kai kurios žolės (pvz., karšuliai) saugosi nuo nektaro vagių, savo lapų pamatuose kaupdamos lietaus vandenį, kuris neleidžia ropojantiems vabzdžiams pasiekti žiedų. Eilėje pasireiškia dvejopa vaisių ir sėklų plitimo strategija. Sumedėję augalai (putinai, sausmedžiai, šeivamedžiai) subrandina sultingas, ryškių spalvų uogas arba kaulavaisius. Juos lesa paukščiai, o sėklos, praėjusios virškinamąjį traktą, išplatinamos dideliais atstumais. Žoliniai augalai subrandina sausus vaisius (lukštavaisius, dėžutes). Jie plinta vėjo gūsių pagalba arba kabindamiesi dygliuotais žiedynais prie gyvūnų kailio.

     Karšuliečių eilės evoliucinis centras ir didžiausia rūšių įvairovė telkiasi Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų zonose. Čia plačiai paplitusios abi pagrindinės šeimos – sausmediniai ir ūksmininiai. Rytų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje aptinkama didžiulė sumedėjusių sausmedinių bei putinų (Viburnum) įvairovė. Viduržemio jūros regionas yra pagrindinis žolinių karšuliečių (buvusių karšulinių ir valerijoninių šeimų atstovų) įvairovės centras. Tropiniuose regionuose karšuliečiai natūraliai auga retai. Jei ir aptinkami, tai dažniausiai tik aukštikalnių ekosistemose (pvz., Centrinėje Amerikoje ar Rytų Afrikos kalnuose), kur klimatas yra vėsesnis. Pusiaujo Afrikoje šių augalų natūraliai beveik nėra.