Eleboras Helleborus × nigercors yra vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos populiari hibridinė rūšis. Šis hibridas yra sukurtas sukryžminus baltažiedį eleborą (H. niger) ir korsikinį eleborą (H. argutifolius). 

     Užauga iki 30–45 cm aukščio ir pločio. Žiedai dideli, lėkštelės formos, dažniausiai kremiškai balti, bėgant laikui įgaunantys žalsvą ar net švelniai rausvą atspalvį. Skirtingai nei daugelio kitų eleborų, šio hibrido žiedai dažnai yra nukreipti į išorę, o ne žemyn, todėl juos lengviau matyti. Tai, ką matome kaip spalvotus „žiedlapius“, morfologiškai yra taurėlapiai (dažniausiai 5), kurie išlieka ant augalo ilgą laiką net ir po apdulkinimo. Tikrieji žiedlapiai yra virtę smulkiais, puodelio formos nektarinėmis, išsidėsčiusiomis aplink kuokelius. Lapai visžaliai arba pusiau visžaliai, odiški ir stori. Jie yra delniškai suskaldyti, dažniausiai sudaryti iš trijų pagrindinių segmentų (paveldėta iš H. argutifolius), kurie savo ruožtu gali būti toliau skirstomi. Lapų kraštai ryškiai pjūkliški (dantyti), o spalva – sodriai žalia, kartais su melsvu atspalviu ar sidabriškomis gyslomis. Žiedynkočiai yra stori, mėsingi ir dažnai šakoti. Skirtingai nei H. niger, kurio žiedai dažniausiai būna po vieną ant stiebo, H. × nigercors ant vieno stiebo gali iškelti gausias žiedų kekes. Augalas turi stiprią, šakniastiebinę šaknų sistemą. Šaknys paprastai būna tamsios, beveik juodos spalvos (paveldėtos iš H. niger). Kadangi Helleborus × nigercors yra tarprūšinis hibridas, jis dažniausiai yra sterilus. Nors jis suformuoja lapavaisius (folliculus), sėklos juose paprastai nesubręsta arba jų nebūna visai.

     Geriausiai auga pusiau pavėsyje, tačiau dėl H. argutifolius genų toleruoja ir saulėtesnes vietas labiau nei kiti eleborai. Svarbu parinkti nuo stiprių žiemos vėjų apsaugotą vietą. Mėgsta derlingą, humusingą, vidutinio drėgnumo, neutralią arba šiek tiek kalkingą (šarminę) dirvą. Būtinas geras drenažas – augalas nepakenčia užmirkimo, ypač žiemą. Žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, pasirodant pirmiesiems žiedpumpuriams, rekomenduojama nukirpti senus, pažeistus lapus. Tai padeda išvengti grybelinių ligų ir leidžia geriau matyti žiedus. Šis hibridas yra sterilus, todėl sėklų nebrandina. Jį galima dauginti tik dalijant kerą (geriausia ankstyvą rudenį arba po žydėjimo pavasarį), tačiau eleborai apskritai nemėgsta būti judinami ar persodinami. Augalas yra nuodingas. Visos jo dalys gali sukelti virškinimo sutrikimų prarijus, o augalo sultys gali sudirginti odą. 

     Šis augalas pirmą kartą buvo išvestas 1931 m. sukryžminus dvi skirtingas eleborų rūšis. Nors gamtoje jo nerasite, kaip dekoratyvinis augalas jis yra paplitęs visose vidutinių platumų klimato zonose. Auginamas soduose, parkuose ir privačiose kolekcijose. Tėvinių rūšių arealai: baltažiedis eleboras (H. niger) savaime auga Alpių regione (Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje) bei Balkanų šiaurėje. Korsikinis eleboras (H. argutifolius) natūraliai paplitęs tik Korsikos ir Sardinijos salose Viduržemio jūroje.