Džiovekliniai (Orobanchaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, notreliečių (Lamiales) eilės augalų šeima, kuriai priklauso didžiausia pasaulyje parazitinių ir pusiau parazitinių augalų grupė. Šiai šeimai priskiriama apie 90–100 genčių ir daugiau nei 2000 rūšių.

     Šaknų sistema yra redukuota į gumbiškuosius darinius, kurie tiesiogiai jungiasi prie augalo šeimininko audinių. Haustorijos (specializuoti siurbtukai) prasiskverbia pro šeimininko šaknis ir siurbia iš jų maisto medžiagas bei vandenį. Stiebai dažniausiai būna statūs, sultingi, mėsingi, nešakoti arba mažai šakoti, padengti liaukiniais plaukeliais. Lapai yra pražanginiai, redukuoti iki smulkių, žvynelių pavidalo darinių, neturinčių chlorofilo. Fotosintezė nevyksta holoparazitų rūšyse, todėl šių augalų vegetatyviniai organai yra praradę žalią spalvą. Žiedynas dažniausiai yra viršūninė, tanki varpa arba kekė, kurioje susitelkę gausūs žiedai. Žiedai yra dvilyčiai, zigomorfiniai (turi tik vieną simetrijos plokštumą) ir išauga pažiedžių pažastyse.Taurelė yra suaugusi, vamzdiška arba varpeliška, užsibaigianti keturiais arba penkiais nelygiais danteliais.Vainikėlis yra dvilūpis, su ilgu, išlenktu vamzdeliu ir dviskiaute viršutine bei triskiaute apatine lūpa. Kuokelyną sudaro keturi dviejų skirtingų ilgių kuokeliai, prisitvirtinę prie vainikėlio vamzdelio vidinės sienelės. Piestelė yra viršutinė, sudaryta iš dviejų suaugusių vaislapių su vienalizde mezine. Vaisius yra sausoji dvivėrė dėžutė, kurioje subręsta tūkstančiai itin smulkių, dulkių pavidalo sėklų. 

     Džioveklinių šeimos augalų biotopus lemia ne dirvožemio savybės, o suderinamų augalų šeimininkų buvimas. Atvirose, sausose ar vidutinio drėgnumo pievose gausiai auga pusiau parazitiniai augalai, tokie kaip barškučiai (Rhinanthus) ir akišveitės (Euphrasia), kurie dažniausiai parazituoja varpinius augalus ar dobilus. Pavėsingose miškų bendrijose galima aptikti žvynašaknę (Lathraea squamaria), kuri ankstyvą pavasarį parazituoja lazdynų, alksnių ar kitų lapuočių medžių šaknis. Miškuose taip pat dažni kūpoliai (Melampyrum). Retos šios šeimos rūšys, pavyzdžiui, karališkoji glindė, auga šlapiose, šaltiniuotose pievose, tarpinėse pelkėse ir žemapelkėse. Kai kurios rūšys tapo agresyviomis piktžolėmis, suvešančiomis kultūrinių augalų (kukurūzų, ankštinių, saulėgrąžų) pasėliuose ir darančiomis didelę žalą žemės ūkiui. Šeimoje yra ryškios dvi grupės. Pusiau parazitai (pvz., akišveitės, kūpoliai) pat patys vykdo fotosintezę, bet siurbia vandenį iš šeimininko. Visiški parazitai (pvz., džioveklės, žvynašaknės) neturi chlorofilo ir visas maisto medžiagas ima tik iš šeimininko. Šių augalų sėklos yra itin smulkios ir gali dirvožemyje išlikti gyvybingos dešimtmečius. Jos sudygsta tik tada, kai pajunta augalo šeimininko šaknų išskiriamus cheminius signalus – strigolaktonus. Vienos rūšys yra specialistės ir parazituoja tik vieną konkrečią augalų rūšį (pvz., saulėgrąžinė džioveklė parazituoja tik saulėgrąžas), kitos – plačios specializacijos, gebančios prisitvirtinti prie įvairių žolių ar medžių šaknų. 

     Šios šeimos augalai yra ypač gausūs ir plačiai paplitę Afrikoje, Madagaskare bei šiaurinio pusrutulio šiltojo vidutinių platumų klimato juostoje.