Lenktalapis finikas (Phoenix reclinata) yra arekinių (Arecaceae) šeimos palmių rūšis.

     Ši rūšis išsiskiria keliais arba daugeliu iš vieno kero augančių kamienų, kurie grakščiai išlinksta į išorę. Individualūs palmės stiebai pasiekia 7,5–15 metrų aukštį ir yra padengti lapkočių bazių liekanomis. Augalo viršūnėje formuojasi tanki laja, kurią paprastai sudaro nuo 20 iki 40 stambių lapų. Lapai yra plunksniški, pailgi, išaugantys iki 2,5–4,5 metro ilgio. Ties lapkočio pagrindu minkšti lapeliai virsta aštriais, tvirtais spygliais, atliekančiais apsauginę funkciją. Patys lapeliai yra standūs, smailiaviršūniai, ryškiai žalios spalvos, išsidėstę keliomis eilėmis išilgai pagrindinės ašies. Tai yra dvinamis augalas, todėl vyriški ir moteriški žiedai formuojasi ant skirtingų individų. Vienalyčiai žiedai yra sutelkti į gausiažiedžius, šakotus žiedynus (šluoteles), išaugančius lapų pažastyse. Vyriškieji žiedai pasižymi kremiškai gelsva spalva, o moteriškieji yra žalsvai geltoni. Subrendęs vaisius yra pailgas, oranžinis kaulavaisis, kurio viduje randama viena stambi, giliu grioveliu vaga pažymėta sėkla. 

     Tai yra hidrofilinis arba pusiau aridinių zonų augalas, kurio augavietės tiesiogiai priklauso nuo nuolatinio vandens prieinamumo šaknų sistemai. Augalas dažniausiai aptinkamas upių pakrantėse, aliuvinėse lygumose ir upių žiočių biotopuose. Toleruoja sezoniškai užmirkstančius dirvožemius, auga pelkių pakraščiuose ir drėgnose žemumose. Gali augti sausesnėse savanose ar uolėtose kalvose (iki 3000 m aukštyje virš jūros lygio), tačiau tik ten, kur gruntinis vanduo yra arti paviršiaus. Miškuose ši palmė aptinkama tik retose laukymėse, nes yra šviesomėgis augalas, reikalaujantis tiesioginės saulės šviesos. Suaugę finikų kerai sudaro tankius sąžalynus, kurie tampa svarbiu prieglobsčiu ir maisto šaltiniu vietos faunai. Kiekvienas augalas yra vienos lyties – arba vyriškasis, arba moteriškasis. Norint, kad užsimegztų vaisiai, aplinkoje turi augti abiejų lyčių individai. Šios palmės yra apdulkinamos vėjo. Vyriškieji žiedai subrandina milžiniškus kiekius smulkių, dulkių pavidalo žiedadulkių, kurios vėjo gūsiais lengvai nunešamos iki moteriškųjų žiedynų. Natūraliose buveinėse Pietų ir Rytų Afrikoje palmės intensyviausiai žydi pavasarį (rugpjūčio–spalio mėnesiais). Po sėkmingo apdulkinimo ant moteriškųjų augalų formuojasi didelės, nusvirusios kaulavaisių kekės. Vaisiai bręsta apie šešis mėnesius, palaipsniui keisdami spalvą iš žalsvos į ryškiai oranžinę ar rudai oranžinę. Vaisiai turi salstelėjusį, minkštą apyvaisį, kuris vilioja įvairius gyvūnus. Didžiausią vaidmenį sėklų sklaidoje atlieka paukščiai (ypač papūgos), beždžionės, lemūrai ir afrikiniai drambliai, kurie suėda vaisius ir vėliau su išmatomis pašalina nepažeistas sėklas. Sėklos greitai praranda daigumą džiūdamos, todėl natūraliai sudygsta tik greitai patekusios į drėgną dirvą. Tai itin ilgaamžis augalas, natūralioje gamtoje galintis išgyventi daugiau nei 100 metų. 

     Rūšis savaime paplitusi visoje užsacharinėje Afrikoje – nuo Senegalo vakaruose iki Somalio rytuose bei PAR (Gerosios Vilties kyšulio) pietuose. Natūralios populiacijos aptinkamos pietvakarinėje Arabijos pusiasalio dalyje (Jemene ir Saudo Arabijoje). Augalas yra vietinė Madagaskaro ir Komorų salų rūšis. Dėl dekoratyvinių savybių šis finikas buvo išplatintas už natūralaus arealo ribų ir sėkmingai natūralizavosi kituose regionuose: Šiaurės Amerikoje (ypač Floridoje), Karibų jūros salose (Puerto Rike, Bermuduose, Trinidade ir Tobage), Šiaurės Afrikoje (Tunise, Egipte) ir kai kuriose Azijos dalyse (pavyzdžiui, Vietname).