Pušiniai (Pinaceae) yra pušūnų (Pinophyta) skyriaus, pušiečių (Pinales) eilės augalų šeima. Šią šeimą sudaro 11 genčių ir apie 220–250 rūšių.

     Šie augalai yra vienanamiai, dervingi medžiai, rečiau – krūmai, pasižymintys monopodiniu šakojimusi ir taisyklinga laja. Jų dydis labai įvairus: nuo žemų, šliaužiančių krūminių formų iki milžiniškų medžių, pasiekiančių net 80–100 metrų aukštį. Šių augalų stiebai turi aiškiai išreikštą statų liemenį su stipria mediena, kurioje gausu sakotakių. Šaknų sistema dažniausiai yra liemeninė, glaudžiai susijusi su grybiena ir formuojanti ektomikorizę. Lapai yra virtę spygliais, kurie ant ūglių išsidėsto pražangiai, spirališkai arba yra sutelkti į puokštes ant sutrumpėjusių ūglių. Spygliai yra kseromorfinės sandaros, padengti stora kutikula ir vaškinu sluoksniu, padedančiu sumažinti transpiraciją. Vyriškieji kankorėžiai (mikrostrobilai) susitelkę grupėmis, o jų mikrosporofilai turi po du dulkininkus. Moteriškieji kankorėžiai (megastrobilai) sudaryti iš spirališkai išsidėsčiusių dengiamųjų ir sėklinių žvynelių. Ant kiekvieno sėklinio žvynelio pagrindo išsivysto po du sėklapradžius, vėliau virstančius sėklomis. Brandūs kankorėžiai sumedėja, o jų sėklos dažniausiai turi plėvelinį sparnelį, palengvinantį anemochoriją. 

     Šių augalų biotopai apima itin platų ekologinį spektrą – nuo atšiaurių arktinės miškotundros ribų iki sausų mediteraninių pakrančių bei atogrąžų kalnų. Šeimos atstovai turi ryškią ekologinę diferenciaciją: pvz., pušys yra šviesamėgiai, sausrai atsparūs augalai, augantys nederlinguose smėlynuose bei oligotrofinėse pelkėse, o eglės ir kėniai – šešėliamėgiai, reikalaujantys drėgnesnių ir derlingesnių mezofitinių biotopų. Biologiniu požiūriu pušiniai yra daugiamečiai, ilgaamžiai plikasėkliai sporofitai, kurių gyvenimo cikle dominuoja nelytinė karta. Šių augalų ontogenezė ir dauginimosi procesai yra lėti: po apdulkinimo, kurį atlieka vėjas, iki sėklapradžio apvaisinimo (singamijos) dažnai praeina ištisi metai, o kankorėžiai subręsta tik per 1–3 sezonus. Labai svarbi šių augalų biologinė savybė yra privaloma mikorizė su kepurėtaisiais grybais, be kurios pušinių sėjinukai nepajėgia apsirūpinti mineralinėmis medžiagomis ir žūsta. Visi šeimos augalai pasižymi stipria chemine gynyba – audiniuose sintezuojami terpenoidai ir fenoliai, sudarantys sakus, efektyviai izoliuoja mechaninius pažeidimus ir saugo nuo augalėdžių bei patogeninių grybų.

     Šeima yra plačiai paplitusi visoje Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje. Ji formuoja didžiulius spygliuočių miškų masyvus – taigą (borealinius miškus), taip pat pakrančių bei kalnų ekosistemas. Nors pušiniai yra Šiaurės pusrutulio augalai, viena rūšis – vietnaminė pušis (Pinus merkusii) – natūraliai kerta pusiaują ir auga Pietryčių Azijoje (Sumatros saloje).