Kanarinė pušis (Pinus canariensis) yra pušinių (Pinaceae) šeimos spygliuotis visžalis medis. Kanarų salų endemikas. 

     Natūraliose augavietėse šis augalas paprastai užauga iki 30–40 metrų aukščio, tačiau senų individų stiebas gali pasiekti net 60 metrų ribą. Jaunų medžių laja yra taisyklingos piramidinės formos, o vėliau ji išplatėja ir tampa panaši į skėtį. Tiesaus liemens skersmuo dažniausiai svyruoja nuo 1 iki 1,2 metro, o seniausių medžių kamienas gali būti dar storesnis. Medžio žievė yra stora, giliai supleišėjusi ir įgavusi raudonai rudą atspalvį. Svarbus morfologinis bruožas yra ilgi, ploni bei lankstūs spygliai, kurie auga ryšulėliuose po tris. Šie šviesiai žali spygliai yra 20–30 cm ilgio ir grakščiai svyra žemyn. Ši rūšis yra vienanamis augalas, subrandinantis kietus, sumedėjusius kankorėžius. Sėkliniai kankorėžiai yra pailgai kiaušiniški, 10–18 cm ilgio, blizgantys bei kaštoninės spalvos. Subrendusios sėklos turi sparnelius, kurie padeda joms išplisti padedant vėjui.

     Ši rūšis sudaro ištisus vienažalius miškų masyvus kalnų šlaituose, esančiuose 600–2000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Pušys auga ant vulkaninės kilmės substrato. Jos geba įsitvirtinti itin skurdžiose, uolėtose dirvose, stačiuose šlaituose bei sukietėjusios lavos laukuose. Biotopui būdingas subtropinis Viduržemio jūros tipo klimatas. Šiauriniai šlaitai gauna daugiau drėgmės dėl pasatų įtakos, o pietiniai būna sausesni ir karštesni. Kadangi miškai dažnai atsiduria debesų ir rūko juostoje, itin ilgi pušies spygliai veikia kaip mechaninis filtras. Jie sugauna ore esančius mikroskopinius vandens lašelius, kurie susijungia ir laša ant žemės. Tai padidina vietinių kritulių kiekį po medžio laja nuo 50 cm iki 200 cm per metus, aprūpindami vandeniu ne tik patį medį, bet ir salų požeminius vandeninguosius sluoksnius. Kanarinė pušis yra prisitaikiusi prie periodiškai kylančių gaisrų. Medis turi epikorminius pumpurus, paslėptus giliai po stora, ugniai atsparia žieve. Gaisrui sunaikinus lają ir šakas, šie miegantieji pumpurai sužadina naujų ūglių augimą tiesiai iš paties kamieno ar kelmo – tai itin reta savybė tarp spygliuočių. Augalas yra vienanamis. Vyriškieji žiedynai (mikrostrobilai) išskiria gausybę vėjo nešiojamų žiedadulkių. Sėkliniai kankorėžiai bręsta apie dvejus metus. Ši rūšis pasižymi tuom, kad dalis kankorėžių lieka užsidarę daugelį metų ir atsiveria tik dėl didelio karščio (pavyzdžiui, gaisro metu), taip užtikrindami greitą teritorijos apželdinimą po ugnies katastrofų. 

     Natūralūs šių pušų miškų masyvai užima apie 55 000 hektarų plotą ir yra išsidėstę penkiose vakarinėse Kanarų salynoo salose: Tenerifėje (čia auga didžiausi miškai, supantys Teidės ugnikalnį), La Palmoje (šios salos oficialus gamtos simbolis), Gran Kanarijoje, El Here, La Gomeroje. Rytinėse salyno salose (Lanzarotėje ir Fuerteventūroje), kurios yra arčiau Afrikos žemyno ir pasižymi itin sausu klimatu, šios pušys natūraliai neauga. Dėl ypatingo atsparumo sausroms, gaisrams ir išskirtinių dekoratyvinių savybių, Kanarinė pušis buvo sėkmingai introdukuota kituose subtropinio klimato regionuose. Šiose vietose ji ne tik auginama parkuose, bet vietomis jau yra sėkmingai natūralizavusi. Itin populiari Kalifornijoje (JAV), kur sodinama miestų alėjose bei želdynuose kaip sausrai atsparus medis. Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje naudojama kraštovaizdžio architektūroje bei miškų ūkyje. Pietų Afrikoje s odinama pramoniniuose miškuose ir parkuose. Pietų Europoje aptinkama žemyninėje Ispanijoje, Sicilijoje (Italija) ir Kipre.