Raudonasis jostras (Plumeria rubra) yra stepukinių (Apocynaceae) šeimos nedidelis tropinis lapuotis medis. 

     Plumeria rubra yra nedidelis medis, pasižymintis storomis, sukulentinėmis ir šakotomis šakomis. Šio augalo lapai yra pražanginiai, dideli, odiški, pailgai elipsiški ir susitelkę šakų viršūnėse. Lapų lakštas turi ryškią centrinę gyslą ir lygiagrečias šalutines gyslas, kurios jungiasi prie pat krašto. Pažeidus bet kurią augalo dalį, išsiskiria tirštos, baltos, nuodingos latekso sultys. Žiedynas yra viršūninis, sudėtinis skėtis, iškylantis virš lapų lajos ant storo žiedynkočio. Žiedai yra taisyklingieji, dvilyčiai, penkianariai ir skleidžia labai stiprų aromatą. Taurėlapiai yra maži, suaugę į trumpą taurelę, kuri lieka prie vaisiaus pagrindo. Vainiklapiai yra penki, išsidėstę spirališkai, vaškinės tekstūros, o pamatinėje dalyje suaugę į ilgą vainikėlio vamzdelį. Žiedų spalva kinta nuo ryškiai raudonos, rožinės iki gelsvos, taip pat dažnai pasitaiko baltažiedė forma (Plumeria rubra f. acutifolia) su geltonu centru. Kuokeliai yra penki, trumpais koteliais, paslėpti vainikėlio vamzdelio viduje ir priaugę prie jo sienelių. Liestukas yra trumpas, su dviem purkomis, kurios subręsta žemiau nei dulkinės. Vaisius yra pailgas, sumedėjęs, iš dviejų dalių sudarytas sausasis skeltavaisis, kuriam atsivėrus išbyra sparnuotos sėklos.

     Laukinėje gamtoje jis dažniausiai auga sausuosiuose lapuočių miškuose, uolėtose kalnų šlaitų atodangose, pakrančių krūmynuose ir karstinėse klinčių vietovėse. Aptinkamas nuo jūros lygio iki 1500 metrų aukščio kalnuose. Žydi ir sėkmingai auga skurdžiose, porėtose, smėlingose ar uolėtose dirvose, kurios pasižymi puikiu vandens laidumu. Toleruoja druskingus pakrančių vėjus. Tai sausrą toleruojantis, pusiau sukulentinis augalas. Prasidėjus sausajam periodui, medis numeta lapus, o vandenį ir maisto medžiagas išsaugo savo storose, kseromorfinėse šakose. Visuose augalo audiniuose (stiebe, lapuose, žiedyne) cirkuliuoja tirštas, baltas lateksas. Šios pieniškos sultys turi nuodingų cheminių junginių, saugančių augalą nuo augalėdžių gyvūnų ir vabzdžių bei patogeninių grybų. Žiedai intensyviausią aromatą skleidžia nakties metu, taip pritraukdami naktinius sfinksų šeimos (Sphingidae) drugius. Įdomu tai, kad šie žiedai neišskiria nektaro. Vabzdžiai yra apgaunami stipraus kvapo bei ryškių spalvų, o skraidydami iš žiedo į žiedą ir ieškodami nektaro, jie atlieka kryžminį apdulkinimą. Gamtoje dauginasi generatyviniu būdu (sėklomis). Sumedėjusiam vaisiui (skeltavaisiui) išilgai plyšus, vėjas išnešioja plokščias, sparnuotas sėklas. Kultūrinėje sodininkystėje augalas itin lengvai dauginamas vegetatyviniu būdu – stiebo auginiais.

     Natūraliai paplitusi Centrinėje Amerikoje ir šiaurinėje Pietų Amerikos dalyje. Gimtasis arealas apima Meksiką, Belizą, Gvatemalą, Salvadorą, Hondūrą, Nikaragvą, Kosta Riką, Panamą, Kolumbiją bei Venesuelą. Dėl išskirtinių dekoratyvinių savybių ir stipraus gėlių aromato žmogus šį augalą išplatino po viso pasaulio tropinio ir subtropinio klimato zonas. Šiose teritorijose augalas yra natūralizavęsis arba plačiai kultūrinamas lauko sąlygomis.