Protėjiniai (Proteaceae) yra pati gausiausia ir žinomiausia protėjiečių (Proteales) eilės šeima, išsiskirianti unikaliais žiedais bei ypatingais ekologiniais prisitaikymais Pietų pusrutulyje. Šiai šeimai priklauso maždaug 1 600–1 700 žinomų augalų rūšių, kurios yra suskirstytos į 80–83 gentis. 

     Šios šeimos augalai dažniausiai yra sumedėję krūmai, krūmokšniai arba neaukšti visžaliai medžiai. Lapai paprastai yra pražanginiai, odiški, o jų lakštai būna lygiakraščiai, skiautėti arba giliai iškarpyti. Žiedai dažniausiai yra dvilyčiai, netaisyklingieji arba rečiau taisyklingieji, sutelkti į tankius galvutės, kekės ar varpos pavidalo žiedynus. Šie augalai neturi tikrų vainiklapių, o jų ryškus apyžiedis yra paprastas, sudarytas iš keturių spalvingų taurelapių pavidalo lapelių. Keturi kuokeliai yra priaugę prie apyžiedžio lapelių vidinės pusės, todėl žiedui skleidžiantis jie staigiai išsitiesina. Mezginė yra viršutinė, vienalizdė, išsivysčiusi ant specialaus žiedsostės išaugos – ginoforo. Ilgas ir tvirtas liemenėlis žiedo pumpure būna sulinkęs, o jam atsivėrus veikia kaip standus stūmoklis, pateikiantis žiedadulkes apdulkintojams. Žiedynus dažnai supa stambios, ryškių spalvų pažiedės, atliekančios vabzdžių ir paukščių viliojimo funkciją. Vaisius morfologiškai yra sumedėjęs arba odiškas lapavaisis (folikulas), rečiau vienasėklis riešutėlis arba kaulavaisis. Sėklos labai dažnai turi sparnelius, padedančius joms plisti vėju, o kai kurių genčių sėklaskiltės yra neįprastai stambios. 

     Dauguma rūšių veši Pietų Afrikos Kapijos regiono krūmynuose ir pietvakarių Australijos kietalapių krūmų bendrijose. Jie sudaro svarbią Australijos eukaliptų miškų ir retmiškių trako dalį. Augalai auga itin skurdžiose, rūgščiose, maisto medžiagų neturinčiose dirvose, kur kiti gaubtasėkliai neišgyvena. Maža dalis rūšių (pvz., kai kurios grevilėjos) yra prisitaikiusios prie drėgnųjų tropinių miškų sąlygų Kvinslande (Australijoje) ir Pietų Amerikoje. Protėjiniai nesudaro simbiozės su grybais (mikorizės). Maistą jie pasisavina per tankius šoninių šaknelių kuokštus, kurie išskiria rūgštis, tirpdančias dirvožemio netirpų fosforą. Dauguma krūmų rūšių yra priklausomi nuo periodiškų gaisrų. Karštis stimuliuoja sumedėjusių lapavaisių atsidarymą, o pelenai patręšia dygstančias sėklas. Lapai yra odiški, padengti stora vaško odele ir plaukeliais, o žiotelės dažnai įdubusios, kad augalas kuo mažiau išgarintų vandens per sausras. Žiedus dažniausiai apdulkina paukščiai ir vabzdžiai, kuriuos vilioja gausus nektaras ir ryškios pažiedės. Prieš atsiveriant žiedui, jo kuokeliai išberia žiedadulkes ant piestelės liemenėlio viršūnės, kuri vėliau veikia kaip standus stūmoklis, tiesiogiai pateikiantis žiedadulkes apdulkintojams.