Didžioji žiemė (Vinca major) yra stepukinių (Apocynaceae) šeimos augalas. Ši rūšis pasižymi sparčiu, agresyviu plitimu, suformuodama tankius žalius kilimus. 

     Tai daugiametis, visžalis puskrūmis, pasižymintis šliaužiančia išvaizda ir formuojantis tankius kilimus. Augalo stiebai yra dviejų tipų: sterilūs (nežydintys) stiebai yra ilgi, gulsčiai šliaužiantys ir ties bambliais įsišaknijantys, o žydintys stiebai auga statūs arba kylantys, pasiekdami 20–30 cm aukštį. Priešiniai, lygiakraščiai, kiaušiniški lapai yra odiški, blizgantys, tamsiai žalios spalvos, o jų pakraščiai ir lapkočiai – smulkiai plaukuoti. Pavieniai, aktinomorfiniai žiedai išauga viršutinių lapų pažastyse ant ilgų žiedkočių. Šviesiai mėlyni arba melsvai violetiniai vainiklapiai yra suaugę į piltuvišką vainikėlį, kuris pasibaigia penkiomis plokščiai išskleistomis skiltimis. Nuo Lietuvoje augančios mažosios žiemės (Vinca minor) yra akivaizdžiai stambesnis visų vegetatyvinių ir generatyvinių organų dydis. Didžiosios žiemės lapų lakštai yra platūs, iki 7–9 cm ilgio, o mažosios žiemės lapai yra siauresni, elipsiški ir tesiekia 3–5 cm ilgį. Be to, didžiosios žiemės lapų pakraščiai yra blakstienoti (apaugę plaukeliais), o mažosios žiemės lapalakščio kraštai yra visiškai pliki ir lygūs. Didžiosios žiemės žiedų skersmuo yra apie 3–5 cm, todėl jie yra pusantro ar du kartus didesni už mažosios žiemės žiedus. Galiausiai, didžioji žiemė pasižymi kur kas spartesniu, agresyvesniu augimu, tačiau mūsų klimato sąlygomis ji yra jautri šalčiui, kai tuo tarpu mažoji žiemė Lietuvoje žiemoja visiškai sėkmingai.

     Natūraliose teritorijose auga drėgnuose lapuočių miškuose, miškų pakraščiuose, upių bei upelių pakrantėse ir krūmynuose. Ji toleruoja stiprų šešėlį, todėl sėkmingai auga miško ar krūmų žemutiniame arde. Kaip introdukuota (svetimžemė) rūšis, ji lengvai plinta pakelėse, dykvietėse, apleistose sodybose bei kapinėse. Augalas daugiausia dauginasi vegetatyviniu būdu – šliaužiančiais antžeminiais ūgliais (palaipomis), kurie liečiantis su drėgna dirva ties bambliais išleidžia pridėtines šaknis ir įsišaknija. Dauginimasis sėklomis yra retas. Vaisius – sausas, išilgai atsidarantis lapavaisis, tačiau sėklos vidutinių platumų klimate subręsta retai. Didžiosios žiemės šaknys ir lapai į dirvožemį išskiria specialias chemines medžiagas, kurios slopina kitų augalų sėklų dygimą bei jaunų daigų augimą, taip sumažindamos konkurenciją dėl maisto medžiagų. Visame augale teka baltos arba bespalvės sultys, kuriose gausu nuodingų alkaloidų. Farmacijos pramonėje iš šio augalo lapų išgaunamas vinkaminas ir kiti stiprūs alkaloidai, naudojami kraujotaką gerinančių bei priešvėžinių vaistų gamyboje.

     Augalas savaime paplitęs Viduržemio jūros regiono šalyse, Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Kaukaze. Daugelyje pasaulio šalių (pavyzdžiui, JAV, Australijoje) ši rūšis yra paskelbta invazyvia piktžole, nes suformuoja tankius, šviesai nepralaidžius sąžalynus, kurie visiškai išstumia vietinę miško paklotės florą.