Raudonasis pelėžirnis (Lathyrus tingitanus) yra pupinių (Fabaceae) šeimos augalas.

     Tai vienmetis žolinis augalas, pasižymintis stačiu arba vijokliniu stiebu, kuris yra briaunotas ir ryškiai sparnuotas. Šio augalo lapai yra poromis plunksniški, sudaryti iš vienos poros lancetiškų arba elipsiškų lapelių, o lapo ašis baigiasi šakotu ūsu, padedančiu augalui kabintis už atramų. Lapų pamate išauga stambūs, strėliški priešlapiai, kurie savo dydžiu dažnai prilygsta patiems lapeliams. Žiedynas yra negausiažiedė kekė, išauganti ant ilgų žiedynkočių iš lapų pažastų ir dažniausiai turinti nuo vieno iki trijų žiedų. Augalo žiedas yra tipiškos ankštinių augalų struktūros, kurios didžiausias viršutinis lapelis vadinamas bure, šoniniai – sparnais, o du suaugę apatiniai – laiveliu. Šios rūšies žiedų spalva yra itin ryški, dominuoja sodri purpurinė, tamsiai raudona arba rožinė spalva, o burė dažnai būna tamsesnio atspalvio nei sparnai. Augalas pasiekia nemažą dydį, jo stiebai sode ar natūraliose buveinėse gali ištįsti nuo 100 iki 200 cm ilgio. Patys žiedai yra stambūs ir dekoratyvūs, jų ilgis siekia 20–30 mm. Po apdulkinimo išsivysto vaisius – pailga, plika, šviesiai ruda ankštis, kurios ilgis svyruoja nuo 6 iki 10 cm. Kiekvienoje ankštyje subręsta po kelias rutuliškas arba nežymiai briaunotas, lygias sėklas. 

     Šis augalas yra tipiškas pionierinis organizmas, greitai užimantis pakelių šlaitus, dykvietes, geležinkelių pylimus ir apleistus žemės ūkio naudmenų plotus. Dažnai sutinkamas Viduržemio jūros tipo retmiškiuose, ganyklose bei krūmų sąžynuose, kur yra pakankamai šviesos. Gerai toleruoja pakrančių klimatą ir smėlingus dirvožemius, todėl neretai auga netoli jūros (iki 500 metrų aukštyje virš jūros lygio). Regionuose, kur buvo introdukuotas (pvz., Pietų Australijoje), jis agresyviai skverbiasi į vietines pievas ir atvirus miškus, suformuodamas tankius kilimus ir nustelbdamas vietinę florą. Visas jo gyvybinis ciklas – nuo sėklos sudygimo, suvešėjimo, žydėjimo iki naujų sėklų subrandinimo ir žūties – pasibaigia per vieną vegetacijos periodą. Kaip ir kiti pupinių šeimos atstovai, raudonasis pelėžirnis ant savo šaknų sudaro gumbelius, kuriuose gyvena Rhizobium genties azotą fiksuojančios bakterijos. Ši simbiozė leidžia augalui pasisavinti atmosferos azotą, todėl jis gali klestėti net ir labai skurdžiuose, maisto medžiagų neturinčiuose dirvožemiuose. Augalas dauginasi išskirtinai sėklomis. Sėklų luobelė yra kieta ir nepralaidi, o tai užtikrina ilgalaikį sėklų gyvybingumą dirvožemyje (gali išgulėti kelerius metus laukdamos palankių sąlygų). Subrendusi ankštis džiūdama staiga spirališkai susisuka ir sprogdama išsviedžia sėklas per kelis metrus nuo motininio augalo. Žydėjimo laikas priklauso nuo regiono, tačiau dažniausiai trunka nuo pavasario vidurio iki vasaros pradžios (natūraliose buveinėse – nuo kovo iki gegužės, vėsesnio klimato kraštuose – nuo balandžio iki liepos). Žiedus apdulkina vabzdžiai (ypač bitės ir kamanės). 

     Augalas yra kilęs iš Vakarų Viduržemio jūros regiono bei Makaronezijos salų. Natūraliai auga Šiaurės Vakarų Afrikoje (Maroke ir šiaurinėje Alžyro dalyje), Pietvakarių Europoje (Portugalijoje, Ispanijoje (ypač pietinėje bei rytinėje dalyse), Sardinijos, Azorų, Madeiros ir Kanarų salose. Kadangi šis augalas pasižymi labai dekoratyviais žiedais, jis buvo plačiai išvežiotas ir auginamas soduose visame pasaulyje. Daugelyje vietų jis „pabėgo“ iš gėlynų, sėkmingai natūralizavosi ir tapo invazine arba aplinkai kenksminga piktžole. Australijoje gausiai išplito pietinėje dalyje (Viktorijos, Tasmanijos, Pietų Australijos ir Vakarų Australijos valstijose). Natūralizavosi JAV Ramiojo vandenyno pakrantėje (Kalifornijoje, Oregone, Vašingtone), taip pat randamas Aidache bei Jutoje. Augalas aptinkamas Naujojoje Zelandijoje (kur paskelbtas piktžole), Havajuose, tam tikrose Centrinės bei Pietų Amerikos dalyse (Meksikoje, Kosta Rikoje, Gvatemaloje).