Laurobasidium lauri yra mikroskopinis papėdgrybis, priklausantis Cryptobasidiaceae šeimai, bruknėgrybiečių (Exobasidiales) eilei ir Exobasidiomycetes klasei. Tai Makaronezijos endemikas, vietinių gyventojų vadinamas madre-de-louro – lauro motina. 

      Laurobasidium lauri grybiena (micelis) yra daugialąstė, šakota ir vystosi giliai lauramedžio medienos bei žievės audiniuose. Šio grybo hifai pasižymi lytiniam procesui būdingomis sagtimis (jungtimis), kurios yra itin retos kitose bruknėgrybiečių eilės šeimose. Patogenas sukelia stiprią medžio audinių hipertrofiją, todėl infekcijos vietoje išauga stambūs, sumedėję, išsišakoję galai (augliai). Šie unikalūs galais savo forma primena elnio ragus arba stambias orines šaknis, pasiekiančias net iki kelių dešimčių centimetrų ilgį. Skirtingai nuo pasislėpusių tropinių giminaičių, šis grybas savo lytinio dauginimosi struktūras suformuoja tiesiogiai ant šių raguotų išaugų paviršiaus. Subrendus grybui, visą „elnio ragų“ paviršių padengia tankus, miltuotas, balsvas arba švelniai rausvas himeninis sluoksnis. Šį paviršinį sluoksnį sudaro ištisinė, apsauginių audinių neturinti papėdžių (bazidžių) paletė, prasikalusi pro auglio epidermį. Bazidės yra pailgos, cilindriškos arba nežymiai kuokinės formos, ant kurių viršūnių išauga trumpas sterigmų skaičius. Ant sterigmų susidarančios bazidiosporos yra lygios, pailgos, bespalvės ir subrendusios gali suformuoti skersines pertvaras. Nukritusios ant drėgnos žievės, šios sporos lengvai pereina į vienaląstę mielinę stadiją, kurioje pumpuruodamos laukia naujos infekcijos pradžios. 

     Pagrindinis grybo biotopas yra unikalūs, subatlantinio subtropikų klimato drėgnieji laurų miškai, išlikę Makronezijos salose (Madeiroje, Kanaruose). Tai senoviniai reliktiniai miškai, kuriuose nuolat tvyro vandenyno drėgmė ir rūkai. Auga pavėsinguose, drėgnuose kalnų slėniuose (dažniausiai 400–1200 metrų aukštyje virš jūros lygio), apsaugotos nuo tiesioginių stiprių saulės spindulių, kur iškrenta didelis kritulių kiekis ir laikosi pastovi vėsi temperatūra. Grybas aptinkamas tik ant brandžių, senų lauramedžių (Laurus novocanariensis ir Laurus nobilis) kamienų bei stambių šakų, ypač ten, kur žievė buvo mechaniškai pažeista. Kitaip nei vienmečiai bruknėgrybiai, kurie puola tik lapus ir rudenį išnyksta, Laurobasidium lauri micelis yra daugiametis. Jis dešimtmečiais gyvena giliai medžio medienos induose ir karnose, lėtai plisdamas šeimininko viduje. Grybiena skatina medžio ląsteles dalytis ir stambėti tik tam tikruose žievės taškuose. Šios unikalios raguotos išaugos formuojasi ne per kelias savaites, o auga metų metus, pamažu tapdamos sumedėjusiomis, stambiomis „elnio ragų“ struktūromis. Kadangi laurų miškuose nėra ryškių šaltų žiemų, grybas gali brandinti bazidiosporas beveik ištisus metus, ypač drėgnuoju rudens ir žiemos periodu. Lietus ir rūko lašai nuplauna subrendusias bazidiosporas nuo „ragų“ paviršiaus ir padeda joms nutekėti kamienu žemyn. Nukritusios ant žievės, bazidiosporos pradeda pumpuruoti ir sudaro epifitinių mielių kolonijas, kurios minta medžio išskyromis. Nauja infekcija įvyksta tada, kai dvi suderinamos mielinės ląstelės susilieja (kopuliuoja) ir išaugina infekcinį dikariotinį hifą, prasiskverbiantį pro žievės įtrūkimus ar nulaužtų šakų vietas į medžio vidų. 

     Šis grybas dažniausiai sutinkamas ir geriausiai žinomas būtent Madeiroje ir Kanaruose. Pagrindinis šios rūšies paplitimo centras yra Madeira, kur išlikęs didžiausias pasaulyje UNESCO saugomas laurų miškų (Laurisilva) masyvas. Čia grybas vietinių gyventojų yra puikiai pažįstamas ir lengvai randamas. Kanarų salyne aptinkamas Tenerifės, La Gomeros ir La Palmos salose, kur auga lauramedžių miškai. Grybai natūraliai randama ir siaurame pakrantės ruože Portugalijoje ir Ispanijoje (Galicijos bei Andalūzijos regionuose), kur dėl vandenyno įtakos klimatas išlieka švelnus ir labai drėgnas.