Lekanoriečiai (Lecanorales) yra lekanoromicetų (Lecanoromycetes) klasės kerpių eilė. 

     Jų gniužulai pagal išvaizdą skirstomi į tris pagrindinius tipus: žiauberiškuosius, lapiškuosius ir krūmiškuosius. Žiauberiškieji gniužulai primena tvirtai su substratu suaugusią plutelę, kuri dažnai suplyšinėja į mažus kvadratėlius – areoles. Lapiškosios rūšys suformuoja plokščias, skiautėtas plokšteles, kurios prie medžių žievės ar uolų tvirtinasi hifų pluošteliais – rizinomis. Krūmiškieji lekanoriečiai auga statmenai arba kabo nuo šakų kaip siūlai, o prie pagrindo tvirtinasi tik pačiu gniužulo pamatiniu disku. Vidinėje gniužulo anatomijoje ryškiai išsiskiria heteromerinė sandara, sudaryta iš viršutinės žievės, dumblių sluoksnio, purios šerdies ir apatinės žievės. Svarbus morfologinis bruožas yra lėkštelės formos lytinio dauginimosi organai – apotecijai, kuriuose subręsta aukšliasporės. Lekanoriečiams taip pat būdingos specialios vegetatyvinio dauginimosi išaugos: miltelių pavidalo soredės ir kietos, žieve padengtos izidės. Daugelio rūšių gniužulo paviršius turi specifinę spalvą (nuo pilkos iki ryškiai geltonos), kurią lemia grybo gaminamos kerpių rūgštys, saugančios nuo saulės spindulių. Pagrindinis šios eilės bruožas – jų aukšliai (maišeliai, kuriuose bręsta sporos) turi specialų snapo formos sporų išmetimo aparatą. Kai sporos subręsta, šis „snapas“ padeda joms efektyviai išsiveržti į aplinką. 

     Daugybė rūšių renkasi gyvų medžių žievę (pvz., kežiai ar briedragės), ypač senose, mažai žmogaus paliestose giriose. Žiauberiškieji lekanoriečiai (pvz., lekanoros) dominuoja ant pliko akmens, riedulių, o miestuose – ant betoninių pamatų ir plytelių. Šiurinių šeimos atstovai idealiai prisitaikę prie skurdžių, smėlėtų dirvožemių, kur suformuoja ištisus šviesius kerpšilių kilimus. Dėl neįtikėtino atsparumo šalčiui jie yra viena iš nedaugelio organizmų grupių, sudarančių tundros ekosistemų pagrindą Arkties ir Antarkties biotopuose. Švarus oras yra kritinė jų biotopo sąlyga, nes dėl atmosferos taršos (ypač sieros dioksido) lekanoriečiai miestuose ir pramonės zonose greitai išnyksta. Biologinis šios eilės pagrindas yra simbiozė, kurioje grybas dažniausiai bendradarbiauja su Trebouxia genties vienaląsčiais žaliadubliais. Šie grybai gamina specifines kerpių rūgštis, kurios saugo gniužulą nuo plėšrūnų, bakterijų ir kenksmingų UV spindulių. Jie neturi šaknų ar specialių indų, todėl visą drėgmę ir mineralines medžiagas sugeria tiesiai visu gniužulo paviršiumi iš oro. Patyrę sausrą, lekanoriečiai visiškai sustabdo metabolizmą ir pereina į anabiozės būseną, iš kurios atgyja vos gavę rasos ar lietaus. Lytiniu būdu subrandintos aukšliasporės išmetamos naudojant specialų „snapo“ aparatą, tačiau išdygęs grybas gamtoje privalo iš naujo surasti tinkamą dumblį.

     Lekanoriečius galima aptikti visuose žemynuose, nuo pusiaujo atogrąžų miškų iki pačių šalčiausių Antarkties regionų. Lietuvoje lekanoriečiai yra patys dažniausi ir gausiausi ekosistemų dalyviai, aptinkami visoje šalies teritorijoje.