Lekanoromicetai (Lecanoromycetes) yra didžiausia aukšliagrybūnų (Ascomycota) skyriaus kerpinių grybų klasė, kuriai priklauso didžioji dalis simbiozėje su dumbliais ar melsvabakterėmis gyvenančių grybų, liaudyje žinomų kaip kerpės. 

     Lekanoromicetų išvaizdą ir vidinę sandarą lemia simbiozė tarp grybo (mikobionto) ir dumblio arba melsvabakterės (fotobionto). Ši sąjunga sukuria bendrą kūną – gniužulą. Pagal išorinę išvaizdą lekanoromicetai skirstomi į tris pagrindines grupes. Žiauberiškosios: gniužulas primena plutelę, stipriai suaugusią su substratu (uolomis, medžio žieve). Jų neįmanoma nuimti nepažeidus pagrindo. Lapiški: gniužulas yra plokščias, lapelių formos, prie substrato prisitvirtinęs specialiais hifų pluošteliais. Juos galima palyginti lengvai atkelti. Krūmiški: gniužulas auga statmenai arba kabo žemyn kaip maži krūmeliai ar siūlai. Jie prie substrato tvirtinasi tik pačiu pagrindu. Daugumos lekanoromicetų gniužulas turi aiškius sluoksnius. Viršutinė žievė - tankus grybo hifų sluoksnis, saugantis nuo džiūvimo ir mechaninių pažeidimų. Dumblių sluoksnis - šviesioje zonoje išsidėsčiusios dumblio ląstelės, kurias supa grybo hifai, imantys iš jų maisto medžiagas. Šerdis - purus hifų sluoksnis, kuriame kaupiasi drėgmė ir oras. Apatinė žievė - panaši į viršutinę, iš jos išauga rizinai (tvirtinimosi plaukeliai). Žiauberiškosios kerpės apatinės žievės dažnai neturi. Lekanoromicetai turi specifinius morfologinius organus, matomus gniužulo paviršiuje. Dažniausiai lėkštelės ar diskelio formos lytinio dauginimosi organai, kuriuose subręsta aukšliasporės. Soredės ir izidės yra specialios gniužulo išaugos arba miltelių pavidalo sankaupos, skirtos vegetatyviniam (nelytiniam) dauginimuisi. Jas sudaro kelios dumblio ląstelės, apsuptos grybienos siūlų, kurias lengvai išnešioja vėjas. 

     Pagal tai, kokiame biotope ir ant kokio pagrindo (substrato) jie įsikuria, skiriamos kelios ekologinės grupės. Epifitai (Miško ir parkų biotopai): auga ant gyvų medžių žievės ir šakų. Lietuvoje tai patys dažniausi miškų gyventojai (pvz., briedragės, kedenos). Epilitai (uolų, akmenų, betoninių konstrukcijų biotopai): auga tiesiai ant pliko akmens. Tai labai ekstremalus biotopas, kur vasarą saulė akmenį įkaitina iki pūslių, o žiemą spaudžia šaltis. Čia dominuoja žiauberiškosios kerpės. Epigėjai (dirvožemio biotopai): auga tiesiai ant žemės. Lietuvoje puikus pavyzdys yra kerpšiliai (sausieji Dzūkijos pušynai). Ten smėlėtas dirvožemis yra padengtas ištisais šiurių (Cladonia) kilimais. Epiksilai (negyvos medienos biotopai): auga ant kelmų, nuvirtusių medžių kamienų, medinių tvorų ar stogų. Šios klasės grybų biologijos pagrindas yra lichenizuota simbiozė – t. y. gebėjimas suformuoti kerpę. Biologiškai jie veikia kaip labai gerai organizuota komanda. Grybas (mikobiontas) pats negali pasigaminti maisto, nes neturi chloroformo. Jis susiranda partnerį – žaliadublį arba melsvabakterę (fotobiontą). Dumblis vykdo fotosintezę ir maitina grybą cukrumis, o grybas saugo dumblį nuo išdžiūvimo, UV spindulių ir aprūpina jį vandeniu bei mineralais. Biologiškai jie yra unikalūs tuo, kad visiškai išdžiūvę jie neužmiega ir nemiršta. Jie tiesiog sustabdo visas gyvybines funkcijas (metabolizmą). Gavę vos lašelį rasos ar lietaus, jie vėl „atgyja“ per kelias minutes. Dėl sudėtingo energijos dalijimosi jų biologinis augimas yra itin lėtas. Žiauberiškosios kerpės per metus paauga vos 0,1–1 mm.

     Šios klasės atstovai (kerpės) yra paplitę visame pasaulyje, visuose žemynuose (įskaitant Antarktidą) ir beveik visose sausumos ekosistemose. Tai viena iš nedaugelio organizmų grupių, kuri dominuoja Arkties ir Antarkties sausumos ekosistemose. Dėl gebėjimo ištverti stiprų šaltį ir sausrą jie suformuoja ištisus tundros kilimus.