Šrilankinis minkštavėžlis (Lissemys ceylonensis) yra minkštaodžių vėžlių (Trionychidae) rūšis. Tai Šri Lankos endemikas. Anksčiau jis buvo laikomas Indinio minkštavėžlio (Lissemys punctata) porūšiu, tačiau atlikus genetinius tyrimus vėliau buvo išskirtas į atskirą savarankišką rūšį.

     Suaugusių vėžlių šarvo ilgis pasiekia apie 35 cm. Patelės yra pastebimai didesnės už patinus (patelės pasiekia ~35 cm šarvo ilgį, o patinai retai viršija 23 cm). Viršutinis šarvas yra išgaubtas (kupolo formos), tačiau jo šonai yra suplokštėję. Karapaksą dengia stora, minkšta oda. Pilvo šarvo (plastrono) galinėje dalyje yra pora didelių, pusapvalių odinių atvartų. Kai vėžlys įtraukia užpakalines kojas ir uodegą į vidų, šie atvartai užsidaro ir visiškai paslepia galūnes nuo plėšrūnų. Priekinė plastrono dalis taip pat yra lanksti, kad padėtų apsaugoti įtrauktą galvą. Plastrone (kuris didžiąja dalimi yra kremzlinis) suaugę individai turi 7 grublėtas, sukietėjusias kaulines plokšteles. Galva yra didelė, raumeninga ir trikampės formos. Snukutis trumpas ir platus, užsibaigiantis plona, vamzdelio formos nosimi (straubliuku). Tokia nosies morfologija leidžia vėžliui kvėpuoti iškišus tik patį snukučio galiuką virš vandens paviršiaus, pačiam liekant visiškai nematomam. Žandikaulių kraštai yra lygūs ir aštrūs, paslėpti po odinėmis „lūpomis“. Tiek priekinės, tiek užpakalinės kojos yra stipriai suplokštėjusios ir turi visiškai išsivysčiusias plaukiojamąsias plėves, pritaikytas aktyviam nardymui. Kiekviena koja turi po 3 didelius, aštrius ir sunkius nagus, kuriais vėžlys lengvai užsikasa į dumble ar smėlyje. Karapaksas ir odos paviršius dažniausiai yra alyvuogių žalumo, pilkšvai žali arba tamsiai rudi. Jauni individai nugaroje gali turėti smulkių geltonų dėmelių. Galva ir kaklas alyvinės-žalios spalvos su geltonomis dėmėmis. Vėžliui senstant, šios geltonos dėmės ant galvos dažniausiai išblunka arba visiškai išnyksta. Plastronas yra šviesus – baltos, kreminės arba šviesiai geltonos spalvos, neturintis jokių tamsių raštų. Patinai turi ilgesnę ir storesnę uodegą, kurioje slepiasi kopuliacijos organas.

     Ši rūšis yra gėlavandenė. Pirmenybę teikia ramiam, lėtai tekančiam arba stovinčiam vandeniui. Gyvena upėse, upeliuose, ežeruose, tvenkiniuose, pelkėse, drėgnose žemės ūkio naudmenose (pavyzdžiui, ryžių laukuose) bei dirbtiniuose rezervuaruose. Jiems būtinas minkštas dumble ar smėlyje skendintis dugnas. Vėžliai jame užsikasa, kad pasislėptų nuo plėšrūnų arba nepastebėti tykotų grobio. Mėgsta tankiai vandens augalais apaugusias pakrantes, kurios suteikia gerą prieglobstį. Šri Lankai būdingi ryškūs sausieji periodai, per kuriuos mažesni tvenkiniai ir pelkės visiškai išdžiūsta. Iškilus grėsmei, vėžliai migruoja sausuma ieškodami kitų vandens šaltinių arba užsikasa giliai į drėgną dugno purvą. Purve jie panirsta į sąstingį ir gali išgyventi ilgiau nei 5 mėnesius be tiesioginio vandens ir maisto, laukdami musoninių liūčių sezono. Patelės kiaušinius deda naktį, pakrančių zonose su minkštu, drėgnu dirvožemiu (paprastai netoli tankios pakrantės augalijos). Vienoje dėtyje būna nuo 10 iki 18 kietų, apvalių kiaušinių. Priklausomai nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės, inkubacinis periodas yra gana ilgas ir gali trukti nuo kelių mėnesių iki pusmečio. Šie vėžliai yra plėšrūs visavalgiai. Medžioklėje naudoja savo neįtikėtinai ilgą ir lankstų kaklą. Vėžlys lėtai sėlina prie aukos sulenktu kaklu, o priartėjęs žaibišku greičiu išmeta galvą į priekį ir stveria grobį (žuvis, varles, vandens vabzdžius). Jie aktyviai minta dvėseliena, pūvančiomis organinėmis medžiagomis bei sraigėmis. Taip vėžliai natūraliai valo vandens telkinius ir stabdo ligų plitimą. 

     Aptinkama visoje Šri Lankos saloje, daugiausia žemumose, nors pavieniai individai užfiksuoti iki 1300 metrų aukštyje virš jūros lygio.