Minkštaodžiai vėžliai (Trionychidae) yra slaptakaklių vėžlių šeima. Šie gyvūnai išsiskiria tuo, kad neturi kieto, raginėmis plokštelėmis dengto šarvo. 

     Šarvas neturi kietų raginių skydelių. Jį dengia stora, oda. Kaulinis šarvo pagrindas yra iš dalies sunykęs, plokščias ir lengvas. Šarvo pakraščiai sudaryti iš minkštos, kremzlinės medžiagos. Snukio galas ištįsęs į ilgą, lankstų straubliuką su šnervėmis. Akys išsidėsčiusios galvos viršuje, kad vėžlys matytų būdamas po vandeniu. Kaklas yra labai ilgas ir gali būti visiškai įtrauktas į šarvą. Žandikaulius dengia mėsingos lūpos, slepiančios aštrius raginius kraštus. Visos keturios kojos turi labai dideles, gerai išvystytas plėvės. Tik trys viduriniai pirštai turi stiprius, aštrius nagus.

     Gyvena lėtai tekančiose upėse, dideliuose ežeruose, tvenkiniuose, pelkėse ir senvagėse. Kai kurios rūšys toleruoja sraunias upes, jei tik randa ramių užutėkių su tinkamu gruntu. Svarbiausia sąlyga yra smėlėtas arba dumblinas dugnas. Jis būtinas, kad vėžliai galėtų lengvai užsikasti ir pasislėpti nuo plėšrūnų arba tykoti grobio. Nors tai gėlavandeniai gyvūnai, kai kurios rūšys puikiai prisitaiko prie pusiau sūrių vandenų, upių žiočių bei estuarijų ir gali išplaukti į jūrą. Biotope turi būti atvirų smėlio salelių, pakrančių ar pusiau panirusių rąstų, kur vėžliai gali išlipti pasišildyti saulėje, nors sausumoje jie praleidžia kur kas mažiau laiko nei kiti vėžliai. Tai dieniniai gyvūnai, nors vasarą gali būti aktyvūs ir naktį. Šaltesnio klimato zonose (Šiaurės Amerikoje) žiemą jie paneria į sąstingį (hibernuoja) užsikasę dugno nuosėdose. Šie vėžliai geba pasisavinti deguonį tiesiai iš vandens per burnos gleivinę, kloaką ir ploną, kraujagyslių gausią šarvo odą. Tai leidžia jiems po vandeniu išbūti itin ilgai. Medžiodami naudoja tykojimo taktiką. Vėžlys užsikasa dumble, iškiša tik akis bei nosį ir staigiu ilgo kaklo judesiu sugriebia pro šalį plaukiantį grobį. Jie yra plėšrūnai arba maitėdos. Medžioja žuvis, varliagyvius, vėžiagyvius, moliuskus ir vandens vabzdžius. Kai kurios rūšys yra visaėdės ir papildo racioną vandens augalais. Patelės kiaušinius deda sausumoje, netoli vandens telkinio, iškasdami duobes smėlyje ar minkštoje dirvoje. Skirtingai nuo daugelio kitų vėžlių, minkštaodžių vėžlių jauniklių lyčiai kiaušinio inkubacijos temperatūra įtakos nedaro (lytis nulemta genetiškai).

     Natūraliai paplitę Šiaurės Amerikoje, Afrikoje ir Pietų Azijoje. Australijos rūšys išnykusios.