Šokiavoris Macaroeris granti yra šokiavorinių (Salticidae) šeimos vorų rūšis. Šią rūšį 1892 m. atrado ir aprašė arachnologas Cecil Warburton. Ilgą laiką taksonomijoje ši rūšis buvo laikoma rūšies Macaroeris nidicolens sinonimu. Tačiau 2025 m. pabaigoje atliktos mokslinės revizijos metu ji vėl buvo pripažinta ir išskirta kaip atskira, savarankiška rūšis.
Ši rūšis pasižymi nedideliu kūnu, kurio patinai išauga iki 4 - 6 mm, o patelės siekia 5 -r 7 mm ilgio. Šių voragyvių galvakrūtinė yra tamsiai rudos spalvos su šviesesnėmis, gelsvomis arba baltomis dėmėmis viduryje bei šonuose. Aplink priekines akis patinai turi išskirtinius raudonai rudus plaukelius, suteikiančius jiems savitą išvaizdą. Išilgai galvakrūtinės link pilvelio tęsiasi dvi ryškios baltos juostos, kurios tarnauja kaip svarbus vizualinis šios grupės bruožas. Pilvelio viršutinę dalį dengia tamsiai rudas fonas su poriniais baltais taškeliais ir šviesesniais šonais. Abiejų lyčių suaugėliai išsiskiria juodais, lenktais plaukelių kuokštais, esančiais šonuose už užpakalinių šalutinių akių. Rūšies kūno raštai ir atspalviai gali stipriai varijuoti, todėl patelės dažnai būna žymiai šviesesnės už patinus. Pagrindinis šios rūšies morfologinis skirtumas nuo kitų genties atstovų nustatomas tik pagal lytinių organų struktūrą. Patinų kopuliacijos organai turi specifinės formos ir ilgio embolą bei blauzdos ataugą.
Šie vorai paprastai teikia pirmenybę sumedėjusiems augalams – jie randami didelių spygliuočių medžių lajose, ant medžių kamienų, šakų, šiltuose ir saulėtuose krūmynuose bei pakelės augalijoje. Vorai iš šilko siūlų susuka specialius slėptuvės lizdus (kokonus), kuriuose slepiasi, žiemoja ar saugo kiaušinėlius (nuo to kilęs ir giminaičio pavadinimas nidicolens – „gyvenantis lizde“). Tai aktyvus plėšrūnas. Kaip ir visi šokiavoriai, Macaroeris granti negamina voratinklių grobiui gaudyti, o auką sumedžioja žaibišku ir tiksliu šuoliu.
Šios rūšies atstovai yra paplitę šiose Kanarų salyno salose: Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Gomeroje, Fuerteventūroje, Lanzarotėje.