Lygiakojai (Isopoda) yra aukštesniųjų vėžiagyvių (Malacostraca) būrys, kuriame yra virš 10 000 rūšių, kurios yra klasifikuojamos į maždaug 137 šeimas. Šis skaičius nuolat tikslinamas mokslininkams atrandant naujas, ypač giliavandenines, rūšis. 

     Lygiakojų būrio atstovų kūnas yra suplotas ir pasižymi aiškia segmentacija. Jų kūnas skirstomas į tris pagrindines dalis: galvą (cefaloną), krūtinę (pereoną) ir pilvelį (pleoną). Suaugę individai turi septynias poras vienodos sandaros krūtinės kojų (pereopodų), kurios naudojamos vaikščiojimui. Šių gyvūnų galvoje yra dvi poros antenų, iš kurių antroji pora yra kur kas ilgesnė ir geriau išsivysčiusi. Sudėtinės akys yra nejudrios, išsidėsčiusios galvos šonuose, o kai kurios giliavandenės ar urvinės rūšys akių visiškai neturi. Nugarinį kūno paviršių dengia kieti chitino skydeliai (tergitai), saugantys minkštuosius audinius nuo mechaninių pažeidimų. Lygiakojų dydis labai varijuoja – dauguma sausumos ir gėlavandenių rūšių yra vos 0,5–3 centimetrų ilgio. Vandenynų gelmėse aptinkami milžiniškieji lygiakojai demonstruoja giluminį gigantizmą ir gali išaugti net iki 30–50 centimetrų. Sausumos vėdarėlių spalva dažniausiai yra slepiamoji – vyrauja pilki, rudi, melsvi ar beveik juodi atspalviai. Kai kurios egzotinės rūšys pasižymi ryškiu margumu, o urviniai ir giliavandeniai lygiakojai dažniausiai būna balti arba visiškai bespalviai. 

     Lygiakojai yra kosmopolitai, paplitę visame pasaulyje ir aptinkami trijuose pagrindiniuose biotopuose. Sausumos lygiakojai (vėdarėliai) renkasi tamsias, paslėptas ir itin drėgnas buveines – miško paklotę, ertmes po akmenimis, pūvančia mediena, o antropogeninėje aplinkoje – rūsius, šiltnamius bei komposto krūvas. Gėlo vandens biotopuose aptinkami lėtai tekančiuose ar stovinčiuose vandens telkiniuose (kūrose, ežeruose, upėse), kur slepiasi tarp vandens augalų ir dugno detrito. Jūriniai biotopai apima visas vandenynų zonas – nuo potvynių-atoslūgių zonos (litoralės) iki pačių giliausių jūrinių lovių, kur gyvena ant dugno substrato (bentose). Dauguma laisvai gyvenančių lygiakojų minta pūvančiomis augalų liekanomis, nukritusiais lapais bei grybienos hifais. Kadangi augaliniame maiste gausu sunkiai virškinamo celiuliozės ir lignino, jiems būdingas savo pačių išmatų rijimas, siekiant pakartotinai pasisavinti maisto medžiagas ir mikroelementus. Net ir sausumos rūšys kvėpuoja pilvelio kojų plokštelėmis (pleopodais), kurios atlieka žiaunų funkciją. Dalis vėdarėlių evoliucijos metu išvystė pseudotrachejas (kvėpavimo vamzdelius), tačiau jiems vis tiek būtina nuolatinė aplinkos drėgmė, kad kvėpavimo paviršius neišdžiūtų. Lygiakojai yra skirtalyčiai gyvūnai. Apvaisintos patelės kiaušinėlius nešioja specialioje peryklinėje kameroje (marsupijuje), esančioje krūtinės pilvinėje pusėje tarp kojų. Iš kiaušinėlių išsirita tiesiogiai besivystantys jaunikliai, išoriškai panašūs į suaugusius, tik turintys viena kojų pora mažiau. Būryje yra specializuotų jūrinių parazitų šeimų (pvz., Cymothoidae), kurios prisitvirtina prie žuvų odos, žiaunų ar net burnos ertmėje ir maitinasi šeimininko krauju bei audiniais. Sausumos lygiakojai, kartu su sliekais, yra esminiai dirvodaros dalyviai, smulkinantys organines medžiagas. Taip pat jie žinomi kaip bioindikatoriai, nes sugeba savo organizme akumuliuoti sunkiuosius metalus (šviną, kadmį) iš užteršto dirvožemio.