Pelė mažylė (Micromys minutus) yra pelinių (Muridae) šeimos graužikas, smulkiausias Europoje.

     Kūno ilgis siekia vos 45–70 mm, o sveria ji tik 4,5–10 gramų. Viršutinė kūno dalis yra ryškiai oranžiškai ruda (ryža) arba gelsvai ruda, kuri vasarą tampa ypač intensyvi. Tuo tarpu pilvukas, gerklė ir vidinės kojų pusės yra kontrastingai baltos arba gelsvai baltos spalvos. Ribą tarp nugaros ir pilvo spalvų galima aiškiai matyti ant šonų. Gyvūnas turi beveik kūno ilgio uodegą, kuri yra plona, o jos galiukas – kibus ir plikas iš apačios. Ši uodega veikia kaip penktoji galūnė, padedanti pelei apsivynioti apie žolių stiebus ir išlaikyti pusiausvyrą. Pelės mažylės snukutis yra trumpas ir bukas, o akys – didelės, juodos ir blizgančios. Nedidelės, apvalios ausys turi unikalią odos raukšlę, kuri gali visiškai uždaryti klausos angą, apsaugodama ją nuo drėgmės ir nešvarumų. 

     Pelė mažylė renkasi vietas su aukšta, tankia žole ir nendrynais. Dažniausiai aptinkama drėgnose pievose, upių, ežerų bei melioracijos griovių pakrantėse, pelkių prieigose ir pamiškės krūmynuose. Vasaros antroje pusėje ir rudenį šie graužikai noriai apsigyvena javų pasėliuose (kviečių, avižų laukuose). Šaltuoju metų laiku, kai natūrali augalija sunyksta, pelės mažylės keičia biotopą. Jos persikelia arčiau žemės paviršiaus ir ieško prieglobsčio šieno stirtose, javų kūgiuose, šiaudų ritiniuose ar net ūkiniuose pastatuose bei grūdų sandėliuose. Pelės mažylės yra aktyvios ištisus metus ir neužmiega žiemos miegu. Jų paros ritmas susideda iš trumpų (maždaug 3 valandų) aktyvumo ir poilsio ciklų, pasireiškiančių tiek dieną, tiek naktį.  Tai vienintelis Europos žinduolis, kuris pina rutulio formos lizdus virš žemės. Veisimosi lizdai būna teniso kamuoliuko dydžio, meistriškai supinti iš gyvų žolių stiebų (jų neatplėšiant nuo augalo, kad lizdas neišdžiūtų ir liktų žalias). Jie kabo 50–100 cm aukštyje. Žiemai jos įsirengia paprastesnius lizdus ant žemės, po lapais ar sniegu. Veisimosi sezonas trunka nuo gegužės iki spalio mėnesio. Nėštumas trunka apie 17–21 dieną. Viena patelė per metus gali išvesti 2–3 vadas, kuriose vidutiniškai būna po 3–8 jauniklius. Jaunikliai gimsta akli ir nuogi, tačiau auga neįtikėtinai greitai ir jau po 15–18 dienų tampa visiškai savarankiški. Tai visaėdis gyvūnas. Jos minta įvairių žolių ir javų sėklomis, uogomis, augalų pumpurais, nektaru. Svarbią raciono dalį (ypač pavasarį ir vasarą) sudaro baltyminis maistas – vabzdžiai, jų lervos bei kiti smulkūs bestuburiai. Laisvėje šie gyvūnai dėl gausių plėšrūnų (pelėdų, paukštvanagių, lapių, kačių) gyvena trumpai – retai išgyvena ilgiau nei 1–1,5 metų. Nelaisvėje, saugioje aplinkoje, jų amžiaus trukmė gali siekti iki 5 metų.

     Paplitusi nuo šiaurės vakarų Ispanijos per beveik visą Europą (įskaitant Didžiąją Britaniją). Jos nėra didžiojoje Skandinavijos dalyje (išskyrus pačią Švedijos pietinę dalį), didžiojoje Italijos bei Graikijos dalyje ir Alpių kalnuose. Arealas tęsiasi per visą Rusijos Sibiro dalį iki pat Tolimųjų Rytų (Usurio krašto), Korėjos pusiasalio ir Japonijos (Honšiu ir kitų salų). Šiaurėje paplitimo riba Rusijoje siekia maždaug 65° šiaurės platumos, o pietuose arealas ribojasi su Kaukazu, šiaurine Mongolija bei izoliuotomis populiacijomis pietų Kinijoje. Lietuvoje ši rūšis yra dažna ir paplitusi visoje šalies teritorijoje.