Pjūklelis Monostegia abdominalis yra tikrųjų pjūklelių (Tenthredinidae) šeimai priklausanti plėviasparnių vabzdžių rūšis. 

     Kūno ilgis paprastai svyruoja nuo 6 iki 8 mm. Galva ir krūtinė yra visiškai tamsios – juodos spalvos, su smulkia paviršiaus tekstūra. Pilvelis yra ryškiai geltonas arba oranžinis, sukurdamas pastebimą kontrastą su tamsia priekine kūno dalimi. Antenos yra siūliškos, vidutinio ilgio, tamsios spalvos ir sudarytos iš devynių narelių. Sparnai skaidrūs, plėviški, su išreikštomis tamsiomis gyslomis ir aiškiai matoma tamsia sparno dėme (pterostigma). Pilvelio jungtis su krūtine yra plati, be jokio susiaurėjimo, o tai rodo, kad vabzdys neturi vapsvoms būdingo stiebelio. Kojos yra bėgamosios, o jų šlaunys ir blauzdos dažniausiai išlaiko gelsvus arba oranžinius atspalvius, suderintus su pilvelio spalva. Kiaušdėtis patelių pilvelio gale yra trumpas ir dantytas, primenantis mažą pjūklelį, pritaikytą augalų audiniams pradurti. 

     Biotopas apima užliejamas ir užpelkėjusias pievas, upių bei ežerų pakrantes, šlapius miškų pakraščius bei melioracijos griovius. Mitybiniai augalai yra išskirtinai stepukinių (tiksliau – šunvyšnių) šeimos atstovai, o pagrindinis šeimininkas yra paprastoji šilingė (Lysimachia vulgaris) bei šliaužiančioji šunvyšnė (Lysimachia nummularia). Aktyvumo periodas gamtoje tęsiasi ilgai – suaugę vabzdžiai skraido ir yra pastebimi nuo gegužės iki pat rugsėjo mėnesio. Dauginimosi ypatybės pasižymi partenogeneze, kadangi šios rūšies populiacijas sudaro beveik vien tik patelės, dedančios kiaušinėlius be apvaisinimo. Kiaušinėlių dėjimas vyksta patelėms kiaušdėčiu įpjaunant mažas kišenėles lapų pakraščiuose ir į kiekvieną iš jų įterpiant po kelis kiaušinėlius. Lervos (netikrieji vikšrai) išsiskiria pilkšva arba šviesiai žalsva spalva bei turi diagnostinę juodą dėmę ant galvos virš akių. Vystymosi ciklas per metus susideda iš kelių generacijų, per vieną šiltą sezoną išvystanti dvi ar daugiau vadų. Žiemojimas prasideda rudenį, kai pilnai užaugusios lervos nukeliauja į dirvožemį, ten suverpia kokoną ir lieka žiemoti iki kito pavasario. 

     Paplitimo arealas apima didžiąją Palearktikos regiono dalį, driekdamasis nuo Vakarų Europos per Vidurinę Aziją ir Sibirą iki pat Tolimųjų Rytų. Šiaurės Amerikoje jis buvo netyčia įvežta ir sėkmingai prisitaikė prie vietinių sąlygų Kanadoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje šis plėviasparnis yra vietinė, savaiminė ir nereta rūšis.