Tikrieji pjūkleliai (Tenthredinidae) yra plėviasparnių (Hymenoptera) būrio vabzdžių šeima, priklausanti liemenpilvių (Symphyta) pobūriui. Pasaulyje žinoma virš 5 500 rūšių. 

     Tikrųjų pjūklelių kūnas yra pailgas, suaugėliai dažniausiai yra vidutinio arba smulkaus dydžio, minkšta oda ir įvairių spalvų. Pilvelis prie krūtinės yra prisegtas visu savo pločiu, todėl jie neturi vapsvoms būdingo siauro stiebelio (liemens). Galva yra laisva, judri, su stambiomis briaunotomis akimis šonuose ir trimis paprastosiomis akelėmis viršugalvyje. Burnos organai yra graužiamieji, su gerai išsivysčiusiais viršutiniais žandais, skirtais žiedadulkėms, nektarui ar kitiems vabzdžiams smulkinti. Antenos dažniausiai yra siūliškos arba šeriškos, sudarytos iš devynių narelių, rečiau jų skaičius svyruoja nuo septynių iki dešimties. Krūtinė yra stambi, sudaryta iš trijų tvirtai suaugusių segmentų, prie kurių tvirtinasi judrios kojos ir sparnai. Sparnų yra dvi poros, jie skaidrūs, plėviški, o priekinė sparnų pora yra pastebimai didesnė už užpakalinę. Viršutiniai sparnai turi gerai matomą, sudėtingą ir pilną gyslotumo sistemą bei aiškią tamsią dėmę (pterostigmą) priekiniame krašte. Kojos yra bėgamosios, baigiasi penkianarėmis letenėlėmis, kurios turi specialius nagelius ir pagalvėles, padedančias laikytis ant augalų. Kiaušdėtis patelių pilvelio gale yra modifikuotas į dantyta, pjūklą primenančią struktūrą, skirtą augalų epidermiui įpjauti. Lytinis dimorfizmas pasireiškia kūno dydžio skirtumais, patelių kiaušdėčiu bei kartais skirtinga patinų ir patelių ūselių sandara ar kūno spalva. 

     Biotopas apima labai įvairias vietas: drėgnas ir sausas pievas, lapuočių bei spygliuočių miškus, krūmynus, upių slėnius. Vaismedžių sodai, uogynai, daržai ir kultūriniai rapsų laukai – yra labai palankios buveinės daugeliui šių vabzdžių rūšių. Mitybiniai augalai apima tiek sumedėjusius (ąžuolus, beržus, gluosnius), tiek žolinius augalus, ant kurių suaugėliai ir lervos randa maisto. Suaugėliai yra aktyvūs šiltuoju metų laiku, dažniausiai skraido saulėtomis dienomis ir maitinasi gėlių nektaru, žiedadulkėmis arba medumi. Plėšrumas būdingas kai kurių genčių (pvz., Tenthredo) suaugėliams, kurie medžioja smulkesnius vabzdžius bei jų lervas ant augalų lapų. Kiaušinėlių dėjimas vyksta pavasarį arba vasarą, kai patelė savo pjūklo formos kiaušdėčiu įpjauna lapo ar stiebo odelę ir įterpia kiaušinėlį į augalo audinius. Lervos (netikrieji vikšrai) išsirita po vienos ar kelių savaičių ir iškart pradeda aktyviai maitintis augalo lapais, pumpurais ar ūgliais. Vienos rūšys lapus nugraužia nuo kraštų, kitos skeletuoja (palieka tik gyslas), o kai kurios skatina gumbų susidarymą. Vystymosi ciklas daugumai rūšių trunka vienus metus, tačiau kai kurie pjūkleliai palankiomis sąlygomis per vasarą išvysto dvi ar tris generacijas. Žiemojimas dažniausiai vyksta lervos stadijoje dirvožemyje arba miško paklotėje, kur lerva prieš tai suverpia tvirtą šilkinį kokoną. 

     Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau didžiausia rūšių įvairovė telkiasi Šiaurės pusrutulyje. Šiaurės Amerika ir Eurazija – yra pagrindinis šios šeimos evoliucijos bei gausumo centras. Atogrąžų regionuose tikrieji pjūkleliai yra palyginti reti, o juos ten ekologiškai dažnai pakeičia kitos plėviasparnių grupės. Lietuvoje ši šeima yra viena gausiausių tarp plėviasparnių.