Branto pelėausis (Myotis brandti) yra lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnių rūšis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (priskiriama pažeidžiamų rūšių kategorijai).

     Tai smulki šikšnosparnių rūšis. Kūno ilgis svyruoja nuo 38 iki 50 mm, dilbio ilgis siekia 33–39 mm, o išskleistų sparnų plotis – 210–240 mm. Suaugusio individo masė tėra 4,5–9,5 gramo. Ausys vidutinio ilgio, nukreiptos į priekį, pamatiniuose kraštuose nesuaugusios tarpusavyje. Ausies oželis (tragus) yra ilgas, smailėjantis, siekiantis maždaug pusę ausies kaušelio ilgio. Nuo panašių rūšių skiriasi apatinio žandikaulio trečiuoju prieškrūminiu dantimi (premolar), kuris yra pastebimai mažesnis už antrąjį prieškrūminį dantį. Nugaros kailis yra tankus, tamsiai rudas su specifiniu auksinio arba bronzinio atspalvio blizgesiu plaukų viršūnėlėse. Pilvo pusė yra pastebimai šviesesnė – pilkšva arba gelsvai pilka. Skraidomoji plėvė, ausų kaušeliai ir snukutis yra tamsiai rudi, tačiau vidinė ausies pagrindo dalis ir oželio pamatas dažniausiai būna šviesesni, gelsvo atspalvio. Nuo išoriškai labai panašaus ūsuotojo pelėausio (Myotis mystacinus) patikimai skiriasi tik lytinių organų morfologija bei dantų požymiais. 

     Ši rūšis yra susijusi su miškingomis teritorijomis. Vasarą apsistoja brandžiuose lapuočių ir mišriuose miškuose, drėgnose pamiškėse, parkuose ar soduose, dažniausiai netoli vandens telkinių. Dieną praleidžia nedidelėmis grupėmis medžių drevėse, po atšokusia žieve, taip pat pastatų sienų plyšiuose, pastogėse ar specialiuose šikšnosparnių inkiluose. Medžioja visą naktį, skrydis yra itin greitas, labai manevringas. Skraido žemai virš vandens paviršiaus arba palei medžių lajas, gaudydami smulkius naktinius drugius, dvisparnius, uodus bei kitus skraidančius vabzdžius. Branto pelėausio ultragarso impulsas staigiai krinta nuo 100 kHz iki 33 kHz, o stipriausiai girdimas ties 45 kHz dažniu. Šaltąjį metų laiką praleidžia hibernacijos būsenoje. Žiemoja požeminiuose statiniuose, fortuose, kasyklose, urvuose ar rūsiuose, kur palaikoma teigiama temperatūra ir yra aukšta santykinė oro drėgmė. Šie šikšnosparniai poruojasi rudenį (nuo rugpjūčio pab.) ir žiemojimo metu, o patelės organizme vyksta spermos konservacija – apvaisinimas atidedamas iki pavasario, kol pasibaigia hibernacija. Gegužės mėnesį apvaisintos patelės buriasi į veisimosi kolonijas, kurias paprastai sudaro nuo 20 iki 100 (kartais iki kelių šimtų) individų. Kolonijos įsikuria medžių drevėse, inkiluose arba pastatų plyšiuose ir pastogėse, o patinai šiuo laikotarpiu gyvena pavieniui. Birželio antroje pusėje arba liepos pradžioje patelė atsveda vieną jauniklį (labai retai du). Jaunikliai gimsta akli ir pliki, maitinami motinos pienu, o skraidyti ir savarankiškai medžioti pradeda būdami maždaug 3–4 savaičių amžiaus. Kolonijos išsiskirsto vasaros pabaigoje, jaunikliams visiškai užaugus. 

      Paplitimo arealas apima didžiąją dalį Šiaurės, Vakarų ir Vidurio Europos, tęsiasi per Rusijos miškų zoną iki pat Tolimųjų Rytų ir Japonijos. Lietuvoje paplitęs lokaliai – vasarą registruojama retai (daugiausia Žemaitijoje bei Centrinėje Lietuvoje), tačiau žiemojimo metu reguliariai apskaitoma Kauno fortuose ir Vilniaus požemiuose.