Vandeninis pelėausis (Myotis daubentonii) yra lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis. 

     Tai nedidelis šikšnosparnis. Jo kūno masė svyruoja apie 7–15 gramų, o išskleistų sparnų plotis siekia 23–27 cm. Nugara pilkai rudos ar tamsiai rudos spalvos, o pilvukas yra pastebimai šviesesnis – pilkšvas arba balkšvas. Ausys yra palyginti trumpos, o snukutis – rausvai rudas. Išskirtinis šios rūšies bruožas – labai didelės pėdos, kurių ilgis viršija pusę blauzdos ilgio, ir ilgi, standūs plaukeliai ant jų. 

     Ši rūšis yra glaudžiai susijusi su vandens telkiniais. Jie mėgsta ežeringas vietoves, upių slėnius ir kanalus, tačiau medžiodami ar klajodami gali nutolti ir giliau į miškus. Vandeniniai pelėausiai yra vabzdžiaėdžiai. Jie pasižymi unikaliu medžioklės būdu – skraido labai arti vandens paviršiaus (vos kelių centimetrų aukštyje) ir didelėmis pėdomis bei sparnų membranomis griebia uodus, trūklius bei kitus smulkius vabzdžius. Vandeninis pelėausis skleidžia labai stiprų, maždaug 119 decibelų ultragarsą, kurio žmogaus ausis negirdi, o pats šikšnosparnis jo garsumą automatiškai reguliuoja priklausomai nuo aplinkos triukšmo ir atstumo iki grobio. Vasarą šie gyvūnai pavieniui ar mažomis grupėmis apsistoja medžių drevėse, inkiluose ar medinių pastatų plyšiuose. Veisimosi kolonijos, kuriose patelės augina jauniklius, aptinkamos pastatų palėpėse, sienų ertmėse bei stambiose senų medžių drevėse. Šaltuoju metų laiku jie migruoja į žiemavietes. Žiemoja tik požeminiuose statiniuose, kuriuose išsilaiko teigiama oro temperatūra ir didelė drėgmė. Lietuvoje gausios jų žiemavietės žinomos Panerių tunelyje Vilniuje bei Kauno teriologiniuose draustiniuose (fortuose). Vandeninių pelėausių poravimasis prasideda rudenį ir gali tęstis žiemavietėse, tačiau apvaisinimas yra atidėtas, nes patelės spermą savo lytiniuose takuose išsaugo gyvybingą per visą žiemojimo laikotarpį. Pavasarį, pasibaigus žiemos įmygiui, prasideda embriono vystymasis, o nėščios patelės gegužės ar birželio mėnesiais buriasi į specifines veisimosi kolonijas, kurias dažniausiai sudaro nuo keliasdešimties iki šimto patelių. Birželio arba liepos mėnesį patelė atsiveda tik vieną jauniklį, kuris po šešių–aštuonių savaičių tampa visiškai savarankiškas. 

     Rūšis yra paplitusi visoje Europoje – nuo Portugalijos ir Airijos vakaruose iki pat Uralo kalnų rytuose. Šiaurinė arealo riba Skandinavijoje siekia maždaug 63–65° šiaurės platumos (Suomijos ir Švedijos vidurio regionus), o pietuose arealas apima Viduržemio jūros regiono šiaurines dalis. Rytuose šių šikšnosparnių paplitimo zona tęsiasi per visą Sibirą iki pat Tolimųjų Rytų regionų, įskaitant Kamčiatką, Sachaliną, šiaurės rytų Kiniją, Korėjos pusiasalį bei Japoniją (Hokaido salą). Lietuvoje tai yra viena gausiausių ir plačiausiai paplitusių šikšnosparnių rūšių.