Skerdblakiniai (Nabidae) yra straubliuočių (Hemiptera) būrio, blakių (Heteroptera) pobūrio šeima. Šie vabzdžiai yra plačiai žinomi kaip naudingi organizmai žemės ūkyje, nes jie natūraliai naikina įvairius augalų kenkėjus. 

     Šios šeimos blakių kūnas yra pailgas, grakštus ir dažniausiai nežymiai suplotas iš viršaus. Šie vabzdžiai yra nedideli arba vidutinio dydžio, dažniausiai siekiantys nuo 5 iki 12 milimetrų ilgį. Jų kūnas pasižymi slepiamosiomis, blausiomis gelsvai pilkomis arba smėlio spalvomis. Galva yra pailga, su aiškiai išreikštu susiaurėjimu, primenančiu kaklą už didelių sudėtinių akių. Ant galvos išsidėsčiusios ilgos, plonos, keturių segmentų antenos, padedančios ieškoti grobio. Duriamasis-čiupiamasis straubliukas yra ilgas, ketursegmentis ir ramybės būsenoje palenktas po kūnu. Priekinės kojos yra pastebimai storesnės, virtusios gaudomosiomis, su dantytais vidiniais kraštais grobiui sugriebti. Visų trijų kojų porų pėdos sudarytos iš trijų segmentų su nageliais gale. Dalis rūšių turi pilnai išvystytus sparnus, tačiau labai dažnai pasitaiko trumpasparnių formų. Patinų pilvelio gale esantys kopuliacijos organai yra svarbus požymis rūšims atskirti. 

     Skerdblakės yra sausumos plėšrūnės, sutinkamos labai įvairiose aplinkose. Jos renkasi vietas, kur gausu augalijos ir smulkių vabzdžių (jų maisto). Žemės ūkio naudmenos yra patys gausiausi Nabidae biotopai, nes juose gausu amarų ir vikšrų. Ypatingai mėgsta liucernos, dobilų bei sojos pasėlius. Aptinkamos javų laukuose, runkelių plantacijose, pramoniniuose vaismedžių soduose ir daržuose. Sausos ir vidutinio drėgnumo pievos, kur veši žolė, yra ideali medžioklės vieta daugeliui Nabis genties rūšių. Miško pakraščiai, proskynos ir krūmais apaugusios teritorijos, kur susikerta skirtingos ekosistemos. Kai kurios specifinės rūšys renkasi drėgnas vietas prie upelių, tvenkinių, pelkių pakraščių ar drėgnų upių slėnių žolynų. Priklausomai nuo rūšies biologijos, šios blakės medžioja skirtinguose augalijos ardų lygiuose. Dauguma rūšių visą gyvenimą praleidžia ant žemų vikių, smilgų ir kitų žolinių augalų. Medžių ir krūmų lajoje gyvenanti žiaurioji skerdblakė (Himacerus apterus) aptinkama ant lapuočių medžių šakų bei kamienų. Kai kurios naktinės ar slaptai gyvenančios rūšys dieną praleidžia nukritusiuose lapuose, samanose, po medžių žieve ar akmenimis. Skerdblakės yra aktyvios tiek dieną, tiek naktį, tačiau intensyviausiai medžioja sutemose ir naktį, kai jų pačių nepastebi paukščiai ar kiti stambesni plėšrūnai. Dauguma Nabis genties rūšių žiemoja suaugėlio stadijoje. Jos slepiasi po nukritusiais lapais, sausoje žolėje, paklotėje ar laukų pakraščiuose. Visgi kai kurios rūšys (pavyzdžiui, žiaurioji skerdblakė – Himacerus apterus) žiemą praleidžia kiaušinėlio stadijoje. Apvaisintos patelės kiaušinėlius padeda į minkštus augalų audinius (stiebus ar lapkočius), kuriuos specialiu kiaušdėčiu įpjauna. Tai apsaugo kiaušinėlius nuo išdžiūvimo ir kitų plėšrūnų. Išsiritusios nimfos praeina 5 vystymosi stadijas (ūgius). Su kiekvienu nėrimusi jos tampa vis panašesnės į suaugėlius. Ankstyvosiose stadijose jos neturi sparnų, o vėlesnėse jau matomos sparnų užuomazgos. Priklausomai nuo regiono klimato ir rūšies, per metus išsivysto nuo 1 iki 3 kartų. Šiltuoju metų laiku ciklas nuo kiaušinėlio iki suaugėlio trunka apie 1–2 mėnesius. Tiek suaugėliai, tiek visų stadijų nimfos yra aktyvūs medžiotojai. Jie nėra išrankūs maistui ir puola bet kokius smulkius nariuotakojus: amarus, erkes, vikšrus, vabalų lervas bei kitų vabzdžių kiaušinėlius. Sugriebusios grobį priekinėmis kojomis, blakės pradura jo kūną savo aštriu straubliuku. Jos sušvirkščia virškinimo fermentų, kurie ištirpdo aukos vidaus organus, o gautą skystą „kokteilį“ tiesiog išsiurbia. Būdamos plėšrūnės, bado ar sausros metu šios blakės gali siurbti augalų sultis. Tai joms padeda išgyventi periodus, kai trūksta gyvo grobio, o paties augalo jos nepažeidžia. Gausių populiacijų vietose joms būdingas ir kanibalizmas. 

     Nabidae šeimos blakės yra kosmopolitinė grupė, sutinkama visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą. Šių vabzdžių rūšių didžiausia įvairovė yra vidutinių platumų (Holarkties) regionuose bei tropinėse zonose. Lietuvoje šios blakės yra dažnos ir plačiai paplitusios visoje šalies teritorijoje, kur aptinkama keliolika skirtingų šios šeimos rūšių.