Vikrioji skerdblakė (Nabis pseudoferus) yra straubliuočių (Hemiptera) būrio, blakių (Heteroptera) pobūrio,  skerdblakinių (Nabidae) šeimos rūšis. 

     Suaugusios blakės ilgis paprastai svyruoja nuo 6,2 iki 7,8 milimetro. Kūno spalva yra neišvaizdi, dominuoja pilkšvai rudi, gelsvi bei smėlio atspalviai. Ant priešnugarėlės ryškėja tamsesnis, išilginis raštas, padedantis vabzdžiui užsimaskuoti sausoje žolėje. Ši rūšis yra makropterinė, o tai reiškia, kad jos sparnai visada pilnai išsivystę. Antsparniai yra odiški, su tankiu, bet trumpu plaukelių sluoksniu. Galva yra palyginti maža, su didelėmis, iššokusiomis sudėtinėmis akimis ir ilgomis, keturnarėmis antenomis. Burnos aparatas yra duriamasis-čiupiamasis, virtęs tvirtu, lenktu straubliuku, skirtu grobio kūnui pradurti. Priekinės kojos yra pastebimai storesnės už kitas, nes jos evoliuciškai pritaikytos grobiui sugriebti. Šlaunys turi smulkius dygliukus, kurie neleidžia sugautam kenkėjui išsiveržti iš blakės gniaužtų. 

     Pagrindinė jų gyvenamoji vieta yra sausos ir mezofilinės pievos, kur gausu žolinių augalų ir smulkių vabzdžių. Dažnos atvirose, piktžolėmis ir laukinėmis žolėmis apaugusiose juostose palei kelius ar miškus, sausose ganyklose ir dykvietėse. Žemės ūkio naudmenų laukuose (pvz. kukurūzų ir medvilnės) jos randa daug maisto (amarų, vikšrų) ir puikias sąlygas daugintis. Liucernos ir dobilų pasėliai tarnauja kaip idealios prieglaudos ir žiemojimo vietos. Vaismedžių soduose ir alyvmedžių giraitėse gyvena žolės dangoje po medžiais, o šiltuoju metų laiku pakyla ir į medžių lają medžioti kenkėjų. Šiltnamiuose (ypač pomidorų, paprikų ir baklažanų pasėliuose) jos apgyvendinamos tikslingai kaip biologinė kontrolė, kur dėl stabilios temperatūros gali sėkmingai vesti kelias kartas iš eilės. Šios blakės dažniausiai laikosi viduriniame ir viršutiniame žolynų bei augalų ardo sluoksnyje, kur aktyviai bėgioja stiebais bei lapais ieškodamos grobio. Jos vengia gilių, tamsių miškų ir labai drėgnų, užpelkėjusių vietų, kur jas dažniausiai pakeičia kitos Nabis genties rūšys. Šios blakės yra neįtikėtinai produktyvios, o jų populiacija palankiomis sąlygomis gali padvigubėti vos per savaitę. Prieš pradėdama dėti kiaušinėlius, jauna patelė maitinasi ir bręsta apie 9 dienas. Viena patelė per savo gyvenimą vidutiniškai sudeda nuo 150 iki 450 kiaušinėlių. Šiltame klimate arba šiltnamiuose gali išvystyti kelias kartas per metus. Europoje suaugėliai žiemoja nukritusiuose lapuose ar sausoje žolėje, o poruotis pradeda pavasarį. Kiaušinėlio inkubacija trunka apie 9–12 dienų. Patelė kiaušinėlius po vieną įterpia giliai į žolinių augalų stiebus ar lapkočius. Blakė praeina 5 nimfos stadijas. Kiekviena stadija trunka po kelias dienas, o bendras nimfos vystymasis užtrunka apie 26–30 dienų. Jos atrodo kaip mažesnės suaugėlių kopijos, tik be sparnų (sparnų užuomazgos išryškėja paskutinėse stadijose). Suaugėlis išgyvena maždaug 20–60 dienų, priklausomai nuo maisto gausos ir temperatūros. Tiek nimfos, tiek suaugėliai yra aktyvūs medžiotojai. Jie bėgioja augalų lapais naudodami puikią regą ir greitai sugriebia auką priekinėmis kojomis. Į grobio kūną suleidžiamas virškinimo fermentų kokteilis, kuris ištirpina vidaus organus, o gauta masė iščiulpiama. Trūkstant maisto, šios rūšies blakės gali pulti mažesnes savo rūšies nimfas, nors tai nėra pagrindinis jų išgyvenimo būdas. Nabis pseudoferus yra išskirtinė tuo, kad net ir esant dideliam drėgmės trūkumui ji nečiulpia augalų syvų ir nedaro jiems žalos, kitaip nei daugelis kitų plėšrių blakių rūšių. 

     Tai tipiška Palearkties rūšis, kurios arealas apima didžiąją dalį Europos, Šiaurės Afriką ir Viduriniąją Aziją. Rūšis yra paplitusi beveik visoje Europoje – nuo Viduržemio jūros regiono (Ispanijos, Italijos, Graikijos) iki Vidurio ir Šiaurės Europos šalių (Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Skandinavijos). Šiaurės Afrikoje gyvena Viduržemio jūros pakrančių zonose, pavyzdžiui, Maroke ar Tunise. Azijoje aptinkama Turkijoje, Irane, Turkmėnistane ir dalyse Centrinės Azijos.