Narcizas (Narcissus) yra smidriečių (Asparagales) eilės, amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos augalų gentis. Tai vienos populiariausių pavasario gėlių, pasižyminčios ryškiomis spalvomis (dažniausiai geltona ir balta) bei stipriu kvapu. Žinoma apie 60 rūšių, išvesta daug veislių, sukurta nemažai hibridų.

     Daugiamečiai svogūniniai augalai. Stiebas ilgas, belapis, su plėvine makštimi pamate ir linijiškais pamatiniais lapais. Žiedai gana stambūs, pavieniai arba susitelkę po kelis. Žiedas susideda iš 6 apyžiedžio lapelių ir centrinės dalies – karūnėlės (taurelės), kuri gali būti trimito ar lėkštelės formos. Sėklos juodos, rutuliškos arba kampuotos sausoje dėžutėje. 

     Laukiniai narcizai dažniausiai aptinkami drėgnose pievose, ganyklose ir kalnų šlaituose (iki 1800 m aukščio). Kai kurios rūšys (pvz., N. pseudonarcissus) teikia pirmenybę lapuočių miškams, pamiškėms ar krūmynams. Natūraliuose biotopuose jiems svarbi drėgmė vegetacijos metu, todėl jie dažnai auga prie upelių krantų ar vietose, kur pavasarį telkiasi vanduo. Nors Lietuvoje narcizai  nėra savaiminiai, jie puikiai adaptavosi ir dažnai sutinkami senose sodybose, parkuose ar paupių želdynuose kaip natūralizuoti augalai. Narcizai yra daugiamečiai augalai, kurie nepalankų sezoną (vasaros sausrą ar žiemos šaltį) išgyvena po žeme esančio svogūno pavidalu. Gamtoje jie plinta sėklomis (jas platina vabzdžiai, pavyzdžiui, bitės ar drugiai) bei vegetatyviškai – skaldantis svogūnams. Visose augalo dalyse, o ypač svogūnuose, yra alkaloidų (pvz., likorino), kurie saugo juos nuo graužikų ir vabzdžių. Augalai pradeda augti dar šaltuoju metų laiku, žydi anksti pavasarį, o po žydėjimo lapai nunyksta, ir augalas pereina į ramybės būseną.

     Narcizų tėvynė yra Viduržemio jūros regionas, ypač Iberijos pusiasalis, tačiau jie paplitę visoje Europoje ir Šiaurės Afrikoje.