Oxycarenidae yra tikrųjų blakių šeima (Heteroptera), priklausanti Lygaeoidea antšeimiui. Iki 1997 m. taksonomijoje jie buvo klasifikuojami kaip dirvablakių (Lygaeidae) šeimos pošeimis (Oxycareninae). Šiuo metu žinoma apie 140–150 šios šeimos rūšių.

     Oxycarenidae šeimos blakės yra nedideli, dažniausiai 3–6 mm ilgio vabzdžiai, pasižymintys suplokštėjusiu ir pailgu kūnu. Jų galva yra trikampės formos, nukreipta į priekį, su pora sudėtinių akių ir dviem ryškiomis paprastosiomis akelėmis (oceli). Šių blakių antenos visada sudarytos iš keturių segmentų, iš kurių antrasis segmentas neretai būna šviesnės spalvos. Priekiniai sparnai (antsparniai) pasižymi išskirtine plėveline dalimi, kuri dažniausiai yra visiškai skaidri arba balta. Vabzdžių letenos turi tris segmentus, besibaigiančius nageliais su specialiais siurbtukais. Pagrindinis šios šeimos morfologinis bruožas yra pilvelio kvėptukų (stigmų) išsidėstymas: antrojo segmento kvėptukai yra nugaros pusėje, o visų kitų (III–VII) segmentų – pilvo pusėje. Priešingai nei Lygaeidae (tikrosios dirvablakės) šeimos atstovai, Oxycarenidae visiškai neturi sensorinių plaukelių (trichobotrijų) ant III, IV ir V pilvelio sternitų kraštų. Be to, tikrųjų dirvablakių (Lygaeidae) visi pilvelio kvėptukai dažniausiai išsidėstę nugarinėje pusėje arba turi visiškai kitokią kombinaciją. Oxycarenidae užpakalinės kojos morfologiškai skiriasi tuo, kad jų dubenėliai yra itin plačiai atskirti vienas nuo kito. Galiausiai, Oxycarenidae pilvelio siūlės tiesiogiai pasiekia šoninį kraštą, o jų nimfos išsiskiria ryškiai raudonu pilveliu bei kontrastingomis juodomis sparnų užuomazgomis. 

      Sutinkamos sausose pievose, pamiškėse, stepėse, kopose ir krūmynuose, kur gausu sėklinių žolinių augalų bei puskrūmių. Šios blakės puikiai prisitaikė prie gyvenimo miestuose. Šiandien jos masiniu būdu aptinkamos miestų parkuose, skveruose, botanikos soduose, pakelės medžių alėjose ir privačiuose soduose. Dažniausiai aptinkamos ant medžių žievės (ypač įdubose ar po atšokusia žieve, kur slepiasi nuo nepalankių orų) bei tiesiai ant augalų žiedynų, vaisių. Šių blakių biologijai būdingas stulbinantis bendruomeniškumas. Šaltuoju metų laiku suaugėliai surenka į milžiniškas, tūkstantines kolonijas ant medžių kamienų ar šakų saulėtoje pusėje. Šios sankaupos gali suformuoti ištisus gyvus „kilimus“, dengiančius žievę. Kaip ir daugelis kitų blakių, jos turi kvapiąsias liaukas, kurios pavojaus atveju išskiria nemalonaus kvapo skystį, atbaidantį paukščius ir kitus plėšrūnus. Per metus išvysto nuo vienos iki kelių kartų (priklausomai nuo regiono klimato). Žiemoja suaugėlio (imago) stadijoje, o pavasarį nubudusios patelės deda kiaušinėlius tiesiai ant augalų pumpurų, žiedų ar sėklų dėžučių. Dauguma šios šeimos rūšių yra oligofagai arba monofagai, mintantys išskirtinai augalų sėklomis bei vaisiais. Jų duriamieji-siurbiamieji burnos organai pritaikyti pradurti kietą sėklos apvalkalą ir išsiurbti maistingąsias medžiagas. Dažniausiai asocijuojasi su dedešvinių (Malvaceae), įskaitant liepas (Tilia), kinrožes (Hibiscus) bei svilarožes (Althaea), taip pat graižažiedžių (Asteraceae) ir pupinių (Fabaceae) šeimų augalais.

     Šios šeimos blakės yra paplitusios visame pasaulyje. Didžiausia genčių ir rūšių įvairovė telkiasi Senajame pasaulyje. Tai apima Palearktikos (Europa, Šiaurės Afrika, Azija) ir Afrotropinį (Centrinė ir Pietų Afrika) zoogeografinius regionus. Šeimos atstovai labiausiai klesti atogrąžų, subtropikų ir Viduržemio jūros klimato zonose, kur yra ilgas, karštas vasaros sezonas ir gausu jiems tinkamų sėklinių augalų. Dėl visuotinio klimato šiltėjimo ir intensyvios prekybos dekoratyviniais augalais, pietinės rūšys pradėjo masiškai plisti į Vidurio ir Šiaurės Europą.