Dirvablakė Oxycarenus lavaterae yra vabzdžių rūšis, priklausanti Oxycarenidae šeimai. 

     Oxycarenus lavaterae suaugėliai yra nedideli, pailgos ovalios formos vabzdžiai, pasiekiantys maždaug 4,5–6 milimetrų ilgį. Šios rūšies galva, ilgos keturnarės antenos ir priešnugarėlė yra visiškai juodos spalvos, matinės. Viršutinė kūno dalis, būtent skydelis, taip pat yra vientisai tamsus, o tai sukuria ryškų kontrastą su likusiu kūnu. Vabzdžio antsparniai yra skaidrūs arba balkšvi, todėl pro juos gerai matomas po jais esantis pilvelis. Viršutinė pilvelio pusė yra nuspalvinta intensyvia raudona arba rausvai ruda spalva, kuri išryškėja vabzdžiui praskleidus sparnus. Suaugusios blakės turi gerai išvystytus, funkcionalius sparnus, leidžiančius joms skraidyti ir lengvai migruoti tarp medžių. Šios rūšies nimfos yra visiškai besparnės arba turi tik trumpas sparnų užuomazgas. Jaunų nimfų pilvelis yra ryškiai raudonas, o galva ir krūtinėlė – tamsiai rudos arba juodos spalvos. Augdamos ir nerdamos nimfos palaipsniui keičia formą, kol galiausiai įgyja suaugėliams būdingus proporcingus bruožus. Vabzdžio burnos aparatas yra duriamasis-siurbiamasis, pritaikytas lengvai pradurti kietą augalų audinių paviršių. 

     Šie vabzdžiai dažniausiai aptinkami miestų želdynuose – parkuose, skveruose, botanikos soduose ir gatvių alėjose. Šiltuoju metų laiku jie laikosi medžių lajose, o rudenį ir pavasarį persikelia ant kamienų (ypač saulėtoje pusėje), kur suformuoja tankias kolonijas. Naujas teritorijas (įskaitant šiauresnes šalis) jie dažnai kolonizuoja pervežant užkrėstus medžių sodinukus iš medelynų. Rūšis yra trofiškai susijusi su dedešvinių (Malvaceae) šeimos augalais. Suaugėliai ir lervos siurbia sultis iš liepų (Tilia) sėklų, lapų bei jaunų ūglių, taip pat iš kėnių, kinrožių bei dedešvų. Per metus išsivysto 2–4 generacijos (priklausomai nuo regiono šiltumo). Patelės po kiaušinėlių dėjimo periodo gali sudėti vidutiniškai nuo 200 iki beveik 400 kiaušinėlių. Žiemoja suaugėlio stadijoje. Tam jie renkasi gilius žievės plyšius ar tujų krūmus, susispietę į tūkstantines (kartais iki 250 000 individų kvadratiniame metre) krūvas, kad geriau išlaikytų drėgmę ir apsisaugotų nuo šalčio. Toleruoja trumpalaikius šalčius iki -10 °C, tačiau ilgesni šalčiai žemiau -15 °C gali sunaikinti iki 99 % žiemojančios populiacijos. Tai paaiškina, kodėl jų plitimą šiaurės kryptimi skatina šiltėjančios žiemos.

     Istoriškai ši rūšis buvo aptinkama tik Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Kanarų salose. Čia ji yra vietinė (autochtoninė) rūšis, prisitaikiusi prie karštų vasarų ir švelnių žiemų. Dėl klimato atšilimo, nuo XX a. pabaigos prasidėjo ekspansija į Europojs šiaurę ir rytus.