Daržinė aguona (Papaver somniferum) yra aguoninių (Papaveraceae) šeimos augalų rūšis, visame pasaulyje garsėjanti savo dvejopu panaudojimu: maisto pramonėje bei medicinoje. Šis augalas yra pagrindinis opijaus, morfino, kodeino ir kitų stiprių alkaloidų šaltinis, o jo sėklos plačiai naudojamos kepiniams ir tradiciniams patiekalams gardinti.

     Daržinė aguona išsiskiria iš kitų genties rūšių visiškai pliku, melsvai žaliu stiebu ir lapais, kurie yra padengti storu vaškiniu apnašu. Skirtingai nuo laukinių aguonų, šios rūšies lapai yra ištisiniai, o ne plunksniškai suskaldyti, tik stambiai ir netaisyklingai dantyti. Viršutiniai stiebo lapai yra bekočiai ir savo širdiškais pagrindais plačiai bei glaudžiai apkabina stiebą. Augalo žiedpumpuriai prieš išsiskleidžiant yra visiškai lygūs, pliki ir nulinkę žemyn. Šios rūšies žiedai yra kur kas stambesni už kitų aguonų ir gali siekti net iki 10–12 centimetrų skersmenį. Keturi dideli vainiklapiai savo pamate dažniausiai turi ryškią, kontrastingą tamsiai violetinę arba juosvą dėmę. Rūšiai būdingas ypač gausus balto, tiršto pieniško latekso kiekis visuose augalo organuose, išskyrus subrendusias sėklas. Subrendęs vaisius yra išskirtinai didelė, iki 5 centimetrų skersmens rutuliška arba kiaušiniška plika dėžutė. Daugelio kultūrinių šios rūšies veislių dėžutės subrendusios neatsidaro skylutėmis po purkos disku, todėl sėklos savaime neišbyra. Dėžutės viduje subręsta tūkstančiai smulkių, inkstiškų sėklų, kurios, priklausomai nuo veislės, būna melsvai pilkos, baltos arba juodos spalvos. 

     Daržinė aguona gamtoje praktiškai neauga kaip visiškai laukinis augalas. Pagrindiniai jos biotopai yra kultūriniai laukai, daržai, sodybų gėlynai ir eksperimentiniai ūkių plotai. Sulaukėję arba išbyrėję augalai laikinai apsigyvena pakelėse, geležinkelių pylimuose, šiukšlynuose bei dykvietėse. Tačiau šiose vietose jie ilgai neišlieka, nes nepakenčia stiprios kitų piktžolių konkurencijos. Augalas yra reiklus maisto medžiagoms. Jis geriausiai veši puriuose, derlinguose dirvožemiuose, kuriuose yra daug azoto, humuso ir kalcio (mėgsta neutralią arba kalkingą dirvą). Tai tipiškas šviesamėgis augalas. Jam būtina tiesioginė saulės šviesa, o pavėsyje augalas ištįsta, menkai žydi ir nesubrandina sėklų. Tai yra vienmetis augalas, kuris visą savo gyvenimo ciklą nuo sėklos sudygimo iki naujų sėklų subrendimo ir žūties baigia per vieną vegetacijos periodą (paprastai per 4–5 mėnesius). Sėklos sudygsta pavasarį. Pagrindinis žydėjimo metas yra liepa, o sėklos visiškai sunoksta rugpjūčio mėnesį. Žiedus apdulkina vabzdžiai, ypač kamanės ir bitės, viliojamos gausių dulkinų. Taip pat labai dažna savidulka, užtikrinanti sėklų užmezgimą net nepalankiomis oro sąlygomis. Augalas dauginasi išskirtinai tik sėklomis. Laukinės formos sėklas barsto vėjas per dėžutės skylutes. Tuo tarpu kultūrinės maistinės veislės yra selekcionuotos taip, kad sėklos neišbyrėtų, todėl jų plitimas visiškai priklauso nuo žmogaus. Augalo biologijai itin svarbūs pientakiai, kuriais teka karčios, toksiškos, alkaloidų (morfino, kodeino) pilnos pieniškos sultys. Šis lateksas atlieka gynybinę funkciją – saugo augantį augalą ir neprinokusius vaisius nuo žolėdžių gyvūnų bei kenkėjų.

     Šis augalas beveik neturi natūralių, visiškai laukinių augaviečių. Jo geografinį paplitimą per tūkstantmečius suformavo išskirtinai žmogaus veikla – migracija, prekyba ir žemdirbystė. Tikrąja šios rūšies tėvyne laikomas Vakarų ir Centrinis Viduržemio jūros regionas (manoma, kad ji išvesta iš ten natūraliai augančio porūšio Papaver somniferum subsp. setigerum). Dar nuo priešistorinių laikų augalas buvo aktyviai platinamas ir šiandien yra sėkmingai natūralizavęsis daugumoje pasaulio regionų, kur vyrauja vidutinių platumų bei subtropinis klimatas (Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Šiaurės Afrikoje ir Australijoje).